omnitel kaip visada žavingas

šiandien rytinis išankstinės mokėjimo kortelės ežys papildymas vis dar tęsiasi. jau nebe pirmą kartą ežį pildau sos būdu, tai nebe naujokas šioje procedūroje. kaip ryte gavau sms žinutę, kad apie papildymą būsiu informuotas trumpąja sms žinute, tai jau pusdienis, kai ežys dar neuslaukė sos pagalbos ir mano papildymo. bala nematė, skambinu 1533, priverstas pasirinkti paslaugą už 0,99lt, nors ir ne dėl savo kaltės, ir kalbu su konsultantu, kuris mane bando įtikinti, kad viskas veikia, nes jis dabar iš karto tai patikrinęs, bet kažkodėl negali pažiūrėti mano siųstos sos sms žinutės turinio ir kodėl ežys nepasipildė. požiūris į klientą liūdnas – vietoj to, kad išsiaiškinti ir padėti klientui, jie mat eksperimentuoja – bandykite dar kartą, gal ne taip ką surinkote – tai kaip aš tada gavau atgalinį pranešimą, kad nuo mano sąskaitos bus nuskaičiuoti pinigai ir priskaičiuoti mano pildomam ežiui. vat tik neaišku kada – šiais metais, ar dar kitais.

praeitos savaitės akibrokštas – 4-adienį sulaukiau omnitel televadybininko skambučio, kad galiu pasikeisti planą į tokį ir anokį, gauti telefoną ir kita bla bla. sutarėme, kad viską parašys elektroniniu laišku kitą dieną, t.y. penktadienį. šiandien jau kitas penktadienis, savaitė po žadėtojo, o nei skambučio, nei elektroninio laiško su pasiūlymu nėra. tas pats konsultantas, kur dėl ežio skambinau, man porina, kad gal man vadybininkas susirgo – o tai kokio velnio tada žadėti ir pas juos daugiau vadybininkų nėra? aiškėja, kad darbų pasiskirstymas neegzistuoja, o klientų valdymas, jeigu toks iš viso yra, apgailėtinas.

bet tai kai visiems yra px – štai ežio ledo kaina web’e yra 5lt, o savitarnoje – 7lt:

kai omnitel pradės dirbti žmonės su galvomis, o ne su >10 metų begalvių stažais, tada situacija pradės keistis.

aliuzija į ateitį

ateitis visiems mums nėra išvengiama, neskirstant mūsų pagal lytį ar politinę orientaciją. žmonės, individai, todėl ir yra unikalūs, kad yra unikali jų siekiamybė – kas galvoja apie pasodintą medį, pastatytą namą ir užaugintą sūnų, kai kitas galvoja apie pelningas akcijas, jachtą ežere, o dar kitas – tik rytojų, nes jam to gana, jį tai tenkina ir nekuria papildomų gyvenimo, bet ne egzistavimo, problemų. sutinku, kad kai kam gali būti galvos skausmas neplauti indai ar neblizgantis tualetas, bet kiekvienas savaip supranta ir interpretuoja smulkmenas kaip ir jų reikšmę savo gyvenime. na štai ne vietoje padėtas puodelis vieniems yra gyvenimo tragedija, nes kažkur giliai jų dievas yra tvarka, o ne pilnavertis aplinkos įsisavinimas, todėl minėtasis puodelis yra rimtas gerbūvio konkurentas, užgožiantis visas kitas su ateitimi susijusias mintis, realias svajones. taip taip, kai kas sugeba nurauti galvą ir pavogti svajones, tik ar „tas/ta“ to verti?

128km: šiaulių vietovių žvalgyba dviračiu

faktas kaip blynas – dovana sau visada bus į temą. šiaulių aplinkkelis nuo vinkšnėnų link bubių – šiandieninis mano rytas, 1-asis rytas po šiemetinės gimimo dienos. rytai visi tingūs, todėl neišimtis ir šis – per daug maisto ryte ir per mažai motyvacijos sėsti ant dviračio. nors diena prieš buvo lietinga, šis rytas paneigė sinoptikų rytinio lietaus prognozes šiaulių mieste ir jo aplinkinėse vietovėse. sunkus kelias iki bubių vos 25km/val. greičiu, nors viso labo tik 16km – rytinio pusryčio ir priešpriešinio vėjo rezultatas. pradėjus važiuoti dar prieš pusiaudienį, nebuvo labai karšta, nors saulutė kuteno mano jau ir taip rudas rankas ir kojas. nusileidus nuo bubių kalno už dubysos upės viaduko suku dešinėn, nors pradinis tikslas buvo tiesiąja važiuoti iki kelmės, bet vėjas mano tikslus pakoregavo. kelias padubysiu tiesiog nuostabus – kelio danga plati, automobilių transportas visai menkas, aplinkui miškai ir vandens telkiniai, o kelias taip pat ne tiesioji, vingiuotas, bet ne kalnuotas, o ir vėjo čia nesijaučia. netgi atkarpa molėtai-ignalina man ženkliai nublanko važiuojant padubysiu pro kurtuvėnus, šaukėnus link užvenčio. šioje atkarpoje atsigavau, nes vėjo jau nebuvo, o maistas buvo beveik besaikio skrandžio sudraskytas, todėl važiavimo greitis svyravo 30-42km/val. važiuojant pro kurtuvėnus akys išvydo nuostabaus grožio kompoziciją: atsivėrus miško proskynai, aplink kelią iš abiejų pusių vanduo (1m nuo šalia kelio esančių apsauginių atitvarų), o tolėliau – kurtuvėnų bažnyčia. geras dopingas tolimesnei kelionei.

toliau vingiuojant miško keliuku, kuris vietomis platesnis, o vietomis siauresnis, gera asfalto danga riedėdamas, šalimais kairėje kaip ir kurtuvėnai pusėje pravažiuoju šaukėnų miestelį ir atsiduriu ramučiuose, kuriuose kelio kairėn rodyklė rodo į užventį ~15km, o dešinėn – kurtuvėnai, 23km. ilgai galvoti neteko, juo labiau dar tiek mažai tenuvažiavus – suku kairėn ir užvenčio link. kelio danga iš šonų gerai palopyta, nors sujungimai atlikti kokybiškai, todėl važiuojant 1m nuo kelkraščio jokių nepatogumų nesijaučia. eismas čia retas – darbo diena, popietė, kaitri saulė ir nepopuliari kryptis. ši kelio atkarpa driekiasi atvira beveik plyne, todėl saulė mane čia pradėjo kankinti. už ventos upelio greitai pasiekiau už užvenčio gyvenvietės kelio ženklo lentelę – vaikai mane stebėjo ir akimis lydėjo lyg kokį ateivį iš žvaigždžių karų. užventis yra netrumpas miestelis, pačiame jo gale mano laukta „t“ formos sankryža: kairėn kelmė 23km, dešinėn – vietinės reikšmės kaimas su neįsimenamu kilometrų skaičiumi. kadangi taikiau į palanga-telšiai-kurtuvėnai-šiauliai plentą, tai teko sukti dešinėn ir judėti šiaurės lietuvos kryptimi. kelio danga vis dar tokia gera, tik keletas kilometrų link telšių rajono skiriamojo ženklo buvo suprastėjusi. kaimelių šioje atkarpoje ne vienas – vienas baigiasi, iš karto kitas prasideda, medžių ir miškų čia nėra, aplink laukai, žemdirbystė, vingiuotas kelias ir apsitriedusių karvių šūdo debesys, tirpstantys karštoje vasaros saulėje – mėšlo kvapo opiumas vietiniams ir pravažiuojantiems žmogėnams. kelių užduočių vykdymas vienu metu karvėms puikiai realizuojamas – neskubant rupšnojant šieną triesti ant savo kaimynės ir mintyse keikti dviratuotus ufonautus. nors kelio vaizdai aplink ir besikeičiantys, kelias ne nuobodus, bet reti kelio ženklai nekalba apie telšius ar kuršėnus, kas pradeda neraminti. privažiavus sankryžą su „stop“ kelio ženklu, bandau įsisavinti nokia gps imtuvą, bet ši šlykštynė toje dykvietėje jokio palydovo nepagavo. džiugu. sankryžoje rodyklė dešinėn rodo į šaukėnus, bet aš gi iš ten ką tik, tik pro užventį. netinka. kadangi mano kelias pagrindinis, o šoniniams stovi „stop“, belieka judėti tik tiesiai. dar keletas kaimų, daug saulės ir neturiningų kelio ženklų su atstumais iki man nežinomų gyvenviečių. pravažiuoju kaunatavą, o netrukus atsirandu ir prie geležinkelio pervažos, o ją įveikus už kelių kilometrų – mano ilgai laukta sankryža jau iš tolo šviečia dideliais mėlynais kelio ženklais ir greičio apribojimu. taip, kelias tas, kurio man reikėjo: palanga-šiauliai. kairėn posūkis į telšius ~12km, o dešinėn šiauliai – 48km.

čia, autobusų stotelėje, darau sustojimą su hematogeno batonėliu, o dviračio spidometras rodo lygiai 80km nuvažiuoto kelio. atstačius jėgas dar laukia nemažas atstumas, todėl skubu judėti toliau. kelias platus, nors taip pot tik po vieną juostą į abu puses, bet dviračiu patogu judėti. kelias iki kuršėnų nykus ir nuobodus, nes beveik visą laiką judėjimas vyksta tiesiai. negelbsti nei kartais pasitaikantys medžiai, o situaciją dar blogina įsibėgėjusi saulė su savo kaitra. iki kuršėnų aš verdu, kepu, keikiuosi ir poteriauju – sunku ir nuobodu. šioje atkarpoje palikau visas savo jėgas. kuršėnus reikia skersai pravažiuoti, o už jų esančioje statoil degalinėje atgaiva šaltu mineralinio buteliuku – savijauta geresnė, bet kojos ir jų sąnariai nenori dirbti toliau – juos man pradėjo skaudėti.

pati sunkiausiai ir nuobodžiausia visos kelionės atkarpa kuršėnai-šiauliai. kelias čia po dvi juostas į abi puses, didžiąją kelio dalį buvo kelkraštis, todėl važiuoti buvo saugiau, bet tas jau buvo giliai vienoje vietoje, nes norėjosi šiandien namo grįžti, o pedalus minčių savanorių nepasitaikė – dar papildomų 20km ir būčiau ėjęs su gegutėmis kukuoti. bet užtat policininkams nebuvo karšta – šioje atkarpoje du jų ekipažai + vienas motociklininkų tandemas. išganingas aplinkkelio viadukas ir motyvacija nuo 22-25km/val. iki pat kelionės pabaigos padidėjo net iki 30-ies ir daugiau.

namai namučiai, jėgų minusas, nuovargis didelis, kojų šlaunų raumenys skaudantys ir „karšti“, 4:27 valandos 128,27km kelionės vidutiniu 28,8km/val. greičiu – bendras vertinimas: labai geras laikas, neblogas maršrutas, nekasdienė treniruotė, kitą kartą pakartočiau.

trasa atrodo taip: vinkšnėnai/šiauliai-bubiai-kurtuvėnai-šaukėnai-užventis-kaunatava-kuršėnai-šiauliai.

ačiū už gimtadienio sveikinimus!

smagu girdėti sveikinimus gimimo dienos proga, po kurių pagalvoji, kodėl su tuo žmogumi nebendravai anksčiau ir nedavei jam saują savo dėmesio, kurios jis tuo metu ilgėjosi. nesvarbu, ar sveikinimai nuoširdūs, ar iš pareigos, visi jie tampa vieninga ranka, kuri tave patapšnoja per petį ir nuo skruosto nubraukia žylančius plaukus. taip, veidas jau nebe tas, jį pradeda vagoti raukšlės, bet jų priminimas visada malonus. taip, mes norime to dėmesio ir tokio malonaus, virstančio nuoširdžiu pokštu ir pajuokavimu prisimenant kartu leistą laisvalaikį ar plušant prie darbo projektų. net ir tie, kurie nepasveikino, bet žinojo, jie tai padarė mintimis, kaip mintimis mes keikiame kubiliaus reformas ir tikime šviesiu rytojumi. taip, rytoj viskas bus kitaip – be dėmesio, tik pilkos gyvenimo dulkės. šiandien važiavau namo, į šiaulius, ir supratau, kad tas vėjas ir medžiai, tos sms žinutės ir priimti bei praleisti telefono skambučiai, tirpsta praeityje, kartu su smėlio dėžės mašinytėmis ir jiems nelemta sugrįžti atgal, nes mes tik galime atsisukti atgal ir pažvelgti į tolstančius mielus mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie, brandinami mūsų širdyse,  neišblėsta veikiami nei laiko tėkmės, nei ligų, nes tam nutikti neleidžia draugai.

vandens purkštukas su pompa

tepame slides vasarą, perkame gėlininkystės įrankius taip pat šiltuoju metu – vandens purkštukas su pompa, kuriam poreikį sukūrė kavamedis. namie nusipirkau paprastą vandens purkštuką, kur reikia spausti rankenėlę, kad vanduo bėgtų, bet variantas su pompa yra daug daug kartų patogesnis ir praktiškesnis, juo labiau, kai rimi parduotuvėje tos automatizuotas įrankis dabar kainuoja lygiai 5,00 litus, kas yra pigiau nei paprastas rankinis. srovės reguliavimas metaliniu antgaliu yra tikslesnis, o 1 litro taros pakanka net keletui kartų.

ko vertas ism ir bmi?

praeitą savaitę rašiau apie pasaulinį aukštųjų mokslo įstaigų vertinimą, o šiandien mintis užkliuvo už brangiųjų lietuvos grandų, visaip išliaupsintų, o mano asmenine nuomone skirtų „neįgalių“ super-duper vadovų pinigams įsisavinti – ism vadybos ir ekonomikos universitetas bei baltic management institute, aka bmi. dar gerai pamenu ism reklamines kampanijas apie tarptautinę magistrantūrą, kai gauni ne tik lietuvos diplomą, bet ir bi norwegian school of management popiergalį. todėl atnaujinau lietuvos universitetų sąrašą, į jį įtraukdamas ism, bi norwegian school of management, o bmi visai sąraše nėra – matyt dėl per aukšto statuso. tai ko gi vertos ism ir bmi studijos? žiūrime ką turime:

• ism pasaulinis reitingas yra 6847, kai mykolo romerio universitetas užima 2973 vietą, palyginimui vilniaus kolegijos vieta – 6117;
• ism partneris norvegijos bi norwegian school of management užima 1508 vietą, kai tuo tarpu už jį aukščiau yra vdu su 1348 vieta, o žemiau šiaulių universitetas – 1950 vieta;
• bmi vertinime visai nerastas.

kaip atrodo visų lietuvos aukštųjų mokyklų išsidėstymas, galima rasti čia. nežinau, kaip kitiems, bet man natūraliai kyla tokie klausimai:

• kam mokėti nemažus pinigus už tokių įstaigų mokslą?
• kokia jų mokymo kokybė? – net ir „paprasti“ lietuvos universitetai savo krepšelyje turi dalykų anglų kalba dėstomų ne lietuvos specialistų;
• ar verta vien dėl anglų kalbos mokytis ism ar bmi? – o gal čia taip pat tik mitas, kad dauguma dalykų pas juos dėstoma anglų kalba ir ne lietuvos specialistų?
• kokia nauda iš norvegiško diplomo, jeigu jo toks lygis? – ar lietuviams reikia tik pasimaivyti nevietiniu popieriu, nesvarbu, kad jo vertė yra abejotina?

žinoma, visada galima ginčytis, kokiais kriterijais buvo remiamasi šiame vertinime, o gal verčiau pagalvoti, kurią mokymosi įstaigą pasirinkti savo paties tobulėjimui?

saulašarė ožiuojasi

saulašarė (lot. drosera, angl. sundew) yra vabzdžiaėdis augalas, kaip ir musgaudis bei tuklė. prieš gerą mėnesį gautas dovanų, augalas ožiuojasi – buvo pradėjęs juoduoti ir nykti, kaip ir neišgyvenęs musgaudis. įtariu, kad priežastį radau – laistymas. laistymą nusivėdėjusiu vandeniu pakeitus laistymu distiliuotu vandeniu, situacija nebeblogėjo, o po truputį pradėjo gerėti. keletas saulašarės stiebelių pajuodavo ir nudžiuvo, o likusios toliau sėkmingai žalios. bent kol kas.

saulašarės, kaip ir dauguma vabzdžiaėdžių augalų, yra šviesamėgiai, todėl joms reikia parinkti šviesias vietas, o gavus pakankamai saulės šviesos, vabzdžiaėdžiai gausiai krauna patrauklius žiedus, kurių man dar neteko matyti. sausame ore saulašarių lapai išdžiūva, bet purkšti juos vandeniu nepatartina.

hot ride on my bike: vilnius-ignalina-vaišnoriškė

4,08val. kelionės ir 126,32km atstumas ir aš jau vaišnoriškėje, ~15km nuo ignalinos. kelionei buvau numatęs 5val., bet tilpau į keturias, nors nesitikėjau, kad taip greitai važiuosis. iš vilniaus pajudėjau 5-adienį, liepos mėn. 23-ią dieną. kelionės kelią rinkausi iš nemenčinės plento ir molėtų – pasirinkau molėtų kryptį dėl keletos priežasčių:

• nemenčinės tiltas per nerį šiuo metu yra remontuojamas, todėl reikia daryti lanką per pačią nemenčinės gyvenvietę;
• išvažiavimas iš miesto daug paprastesnis molėtų plento link – geležinio vilko g. ir riedi naujai sutvarkytu molėtų plentu. važiuojant link nemenčinės pamiškės dviračių taku važiuoti sudėtinga, nes kelio danga prasta ir krato, o važiuoti keliu pavojinga, nes kelias yra siauras, o automobilių judėjimas intensyvus ir tai tęsiasi iki pačios nemenčinės;
• man reikėjo važiuoti į vaišnoriškę, o važiuojant pro nemenčinės pusę reikėtų visą ignaliną pervažiuoti, o tai vėl papildomas atstumas tokiu karštu oru.

dar važiuojant miestu pradžia nebuvo gera žadanti – dviračiui įsimetė nervinis tikas – manau, kad guoliai pabiro, bet jau buvo per vėlu suktis atgal. tikėjausi, kad molėtų plentas bus su niuansais, žinant, kad dalis jo važiuojamosios dangos padaryta iš plokščių, o važiuojant automobiliu jausmas yra toks, lyg traukiniu važiuotum, nes ratai dungsi nuo plokščių sujungimų. didžioji kelio dalis buvo tokia, bet važiuojant dviračiu sujungimų nesijautė, o šalia kelio esanti ~0,5m šalikelė daugumoje atvejų mano buvo ir panaudota, nors buvo ir netrumpų jos atstumų, kai reikėjo važiuoti kelio danga, o ne prie jos esančiu asfaltuotu kelkraščiu. kelyje sustojau pirmoje pasitaikiusioje „kvistija“ degalinė, kad atsigaivinčiau šaltu gėrimu, nes karštis buvo nežmoniškas – išvažiuojant pavėsyje termometro stulpelis rodė 35 laipsniu šilumos, o važiuojant asfaltu dar karštis ir nuo jo ėjo, vėjelio nebuvo jokio, todėl oras tiesiog kabėjo nuo karščio. į šį pirmą pit-stop’ą atriedėjau vidutiniu 34km/val. greičiu. važiuojant toliau pojūtis buvo toks, kad kelyje daugiau nuokalnių, nei kad įkalnių, o važiuoti nebuvo nuobodu, bet tikrai buvo per karšta – kitą kartą dar gerai pagalvočiau, ar verta tokiame karštyje kepti atviroje kelionės saulėje, kur net pavėsis yra deficitas.

vilnius-molėtai dviračio spidometras parodė lygiai 60km ir iš molėtų plento nusukau labanoro miškų link kalvotu ir miškingu keliuku. molėtai-ignalina atstumas taip pat apvalus – 50km. šiuo keliu pavažiavus ~10km, sustojau parduotuvėje papildyti gėrimo rezervus. visai kelionei buvau pasiėmęs 1,7l vitargo, o prieš išvykstant išgėriau keletą stiklinių vandens. jau pirmame sustojime supratau, kad tai yra ženkliai per mažai, todėl per abu sustojimus vandens atsargas pasipildžiau lygiai 2l skysčių – visoje kelionė viską ir išgėriau, nes ypač važiuojant molėtų plentu nebuvo nuobodu skaičiuoti dažnai nuo nosies lašančius prakaito lašus. kelias kalniukais buvo smagus, tik paskutiniai 30km link ignalinos buvo labai nuobodūs, nes aplinkui miškas ir miškas, jokių besikeičiančių vaizdų. ir kalnai kalnuoti, kuriems įveikti reikėjo pastangų įdėti. geras mano našumas buvo 80km, o vėliau gana ženkliai krito, nors tuos 30km mišku dar pavykdavo įveikti >30km/val. greičiu, nors dažniausiai greitį rodydavo tik 25. nors karščio čia ir nebuvo, nes vakarėjo, o kelias driekėsi medžių kamienų ir šakų vainiko tiesioginių saulės spindulių apsauginiu skydu, buvo karšta, buvau pavargęs, jėgos mažėjo, praėjo skaudėti ne tik kojų šlaunų raumenis, bet ir nugara apie save prabilo. tai manau įtakojo tai, kad už nugaros ilgą laiką į marškinėlių kišenes buvo įdėtos 2 taros vandens – 1 ir 1,5l ir nugarai ši našta jautėsi, ypač manajai.

pasiekus ignaliną jau buvo nebetoli – 6km asfaltu ir 6km miške žvyruotu keliuku. visą kelionę važiavau asfaltu, keliu su visais automobiliais. nuo vilniaus iki riešės šalia naujo molėtų plento yra dviračių takas – naujas ir geras, bet aš važiavau 1-a automobilių kelio juosta, nes šiame dviračių take yra daug taką kertančių keliukų, todėl takas daro „kilpas“, dėl ko kristų važiavimo greitis, o ir žmonės juo vaikšto. nuo molėtų pasukus link labanoro, dešinėje pusėje yra kelis kilometrus besitęsiantis dviračių takelis, bet jo stovis yra dar prastesnis nei kad tako važiuojant į nemečinę – duobių nėra, bet gumbų netrūksta. kitas takas palūšė-ignalina, kurio danga nebloga, bet pats takas nenuvalytas, vietomis užneštas smėlių, netrūksta kankorėžių.

visos mano kelionės vidutinis greitis 30,4km/val., nors galėtų būti ir geresnis. jei ne alinantis ir džiovinantis karštis, kelionė būtų buvusi tiesiog nuostabi.

mokslo lygis lietuvoje pasauliniu matavimu

liepos mėnesį buvo atnaujintas pasaulio aukštųjų mokymo įstaigų (universitetų) pasaulinis reitingas. pirmąsias vietas laimėjo jav, ką parodo ir top 200 universitetų pasiskirstymas pagal žemynus:

lietuva savo vertinimu patenka į pirmąjį tūkstantį, o iš viso buvo vertinta daugiau kaip 20.000 mokymo įstaigų. lietuvą lyginant su latvija ir lenkija mes atrodome gana padoriai – už lenkiją beveik 200 pozicijų atsiliekame, o latviją panašiu pozicijų kiekiu lenkiame. estija mus ženkliai – aukščiausiai jų įvertinto universiteto pozicija net 187. geriausiai įvertintas lietuvos universitetas yra kauno technologijos universitetas (ktu) ir užima 803-ią vietą. nuo ktu 81 pozicija atsilieka vilniaus universitetas (vu), o trečiasis – vilniaus gedimino technikos universitetas (vgtu). šiaulių universitetas lenkia klaipėdos universitetą ir kai kam tai atrodo keista, o vilniaus pedagoginis universitetas su mykolo romerio universitetu velkasi gale. palyginimui pateikiu ir lietuvos kaimynų bei lietuvių pamėgtų šalių geriausių universitetų palyginimą.

produktyvumo piramidė

kiek kitokia a.maslow piramidė:

1. anei joks darbas prie kompiuterio negali prasidėti be įžangos, nuotaikos pakėlimo, gandų žvalgybos ir juoko dozės, todėl piramidė simboliškai prasideda nuo juokingų situacijų, o kaip dažnai tai būna – nuo situacijų su katinais, nes kiti gyvūnai kur kas liūdnesni, o gerai darbo pradžiai reikia šypsenos;
2. gandų šaltinis – socialiniai tinklai. smalsumas ir žingeidumas kas vyksta pas draugus ir kaimynus labai gerai išnaudoja darbui skirtą laiką;
3. porno – matyt, labiau skirta vyrams (a.maslow vis gi ne moteris), kad atsistotų ne tik kai kas tarp kojų, bet ir pakiltų noras kažką nuveikti įmonės labui;
4. neklystančiųjų užsiėmimas pasišaipyti iš klystančiųjų;
5. įdomių naujienų ir šlamšto naršymas – paskutinis žingsnis link darbo temų;
6. kai galiausiai visi internetiniai žinių dienraščiai perskaityti, belieka pradėti darbus, o žiūrint į piramidę tai užima tik gal kokia 30%.