žiūriu jutubę ir manau, kad dar galiu šį tą gyvenime. tikslai naiviški, bet darbo reikėtų daug įdėti. reikia tik tuo patikėti ir save įtikinti. nors kitoje šviesoforo pusėje stovi klausimas – ar man to reikia ir kam? jaučiu, kad dar turiu keletą metelių spicho metamorfozėms, nors analogiškai galvojau būdamas 30-ies. iš ties skaudu. dėl kažko reikėtų mesti darbą, dėl kažko plėšti gėlių parduotuvę ar brautis į banką, nors tugelis irgi alterntyva. dėl stiprių ambicijų reikės būti alkanam, o aš taip nepratęs. šūdinas ruduo ir ilga žiema turėtų būti rami ir neįtempta, bet gali nesigauti. tarkime, kad per daug balų. alų pakeisti raudonu vynu an lengva, bet čia ne tas atvejis – rytais aš per daug mieguistas, o vakare per daug semia. gera prisiminti pirtį kaime ir rytą be žadintuvo, juodą arbatą ir chaotiškus pusryčius. o rytoj vėl gausybę darbų, atsakomybių, skambučių ir laiškų, pasiteisinimas tik penktadienis ir 13-a diena. šiandien bent išsitaškiau su štanga, gyra ir skersiniu, tai jaučiuosi lyg vyras skustomis pažastimis. lyja, už lango tamsus mėnulis, parištas prie medžio ir nenupučiamas rudens vėjų. dviraties namie, mašinoje taip pat, atrodo dar treke yra ir garaže miškas, bet koja neina. neramu. vieni metai aukos dievams yra išgyvenami ir netgi su mažesniu svoiu, kad man būtų paranku. bet kodėl metai ir kodėl vertėtų, jeigu turgelio prekeiviai beprasmiškai lauks su gėlėmis. laikas pasidarė per greitas ir aš nespėju reaguoti, vėluoja sprendimai. na, bent silkei atsirado skonis. turiu padaryti muscles ups – pabaigsiu šitą butelį raudono vyno ir pradėsiu nedelsiant.

ką gi, norėjau parašyti ketvirtadienį, praėjus 4-ioms dienos po bėgimo, bet atsisėdęs negalėjau rankų ant kojų pasidėti, tai nusprendžiau pailsėti ir nuo rašymo. prisiminiau kaune sporto univerkėje darytą raumenų pažeidos testą, tai šis bėgimas visiškai apie tą patį. kadangi ėjimui kojas atėmė, o nieko neveikti blogiau nei kažkoks judėjimas, tai sekančią dieną myniau į darbą dviračiu, nes eiti nebuvo techninių galimybių. antrą dieną kojų testas ėjime pasakė, kad reikėtų dar netrepsėti, tad 2 dienas iš eilės pavaikščiojau. eiti dar so so, bet lipti laiptais į apačia visą ne so so. žodžiu, atėjo 4-a diena kai jau nori-nenori reikėjo bėgti. išbėgau. viskas gerai, jeigu ne nuokalnės – raumenys įsitempia ir jaučiamas skausmas. nieko naujo, per savaitę atleidžia. daugiau tą savaitę nebėgau ir to nenorėjau – nenorėjau ne dėl skausmų ar nepatogumo, tiesiog nenorėjau. todėl tą savaitę irklavau, myniau dviratį, vaikščiojau ir riedėjau riedučiais, nes galva buvo soti bėgimu ir nebuvo įkvėpimo.

nors ir nepavargau tame mazochistiniame bėgime, bet ir nieko doro nuveikti nesugebėjau – vaizdų aplink nemačiau, nes žiūrėjau po kojomis, o mintis pasidėlioti aš kas kartą sapieginėje sugebu. šį kartą be tikslo varinėjau mintis pirmyn ir atgal. išbandyti savo kantrybę buvo smagu, kankintis nereikėjo, todėl laikas orientuotis į rimtesnius planus.

pradėsiu nuo to, kad man sunku su bėgimu. nors kažką bėgu, kažką judu, bet tai tik lavonų gaivinimas. laikysena manu, tiesa pasakius, chujova, o kojos šiai sporto šakai per daug šleivos, bet aš kaip švarcas bandau kažką gimdyti. nors ištvermės kažkiek savyje pakaupęs, o noras pasikankinti žmonėms yra įgimtas, tai vis ieškau terpės improvizacijai. taigi, mano šių metų ambicingi bėgimo planai žlugo, kai patyriau kojos traumą. dienos lekia kaip greitieji japonijos traukiniai, o aš vis užsipi$ęs darbais, reikalais, sportais ir gyvenimais, o per sportus ir to sumauto gyvenimo nebeliko.

praėjo 3 mėnesiai po kojos traumos ir gal kokie 2 kai pradėjau lengvai trepsėti. inov’us dar panaudojau kelis bėgimus, kad įsitikinčiau, kad stabilumas pas juos net ne nulinis, o neigiamas ir padėjau juos prie concept’o, ir iš sekcijos išsitraukiau į šuns dienas išdėtus salomon’us. taip aš vėl pradėjau bėgioti sapieginėje, tik atsargiai statydamas kojas. pas trenerį nėjau, nes kanopa dar buvo ne fengshui, tai rinkau sapieginės trail kilometrus ir ieškojau priežasčių dar neiti pas trenerį. taip jau nutiko, kad treneris nusprendė jog reikia ultra trail varžybų lietuvoje, kitokio formato, ir taip atsirado ultra xtrasa gariūnai. nesąmonė, bet naujiena. taip jau susiklostė gyvenimas, kad šias nesąmoningas varžybas, kurias nes lrt per panoramą parodė, teko man su kolega laiką matuoti (na, dalyvių rezultatus fiksuoti, kas kiek nubėgo, kada kojas užlenkė, kiek ėdė-šiko ir trasoje džiaugsmingo laiko praleido), tai nori nenori teko ten nuo ryto tarčialinti. trumpa intro į šitą sporto renginį – bėgi max 12 valandų, ratukas 1km su trupučiu, per tą ratuką 150 metrų vertikalaus sukilimo. negana to, kad tai man buvo visiška darbo diena su valanda išvakarėse pilną automobilį inventoriaus susikrauti, bet ir kaip minimum trasoje būti su lig paskutiniu bėgiku. vis tik kolega čia buvo gėris – preliminariai sutarėme kad jis kažkiek pabus prie įrangos „pulto“, o po to – aš. taigi va nusprendžiau pasidaryti rytinį 2 valandų longrun’ą.

apšilimas? – čia ne sprintas kad reikėtų apšilti prieš varžybas, nes čia dyzelių išlikimas. startas duotas, dauguma bėga su lazdomis, o aš kai jų neturiu bėgu pats su savimi. bėgu, galvoju, suunto spartan sport rodo vėjus, as usual. kažkas mane lenkia, kažką aš – tai ir irkluoju tuos pusantro šimto sukilimo ratukus. valanda praėjo kaip vėjas, greitai ir antra artėjo. atėjo laikas ir ji atėjo, kas reiškė planų planų pasikeitimą. 2 valandų tikslas buvo pakeistas – gal dar valandėlę? po tos valandėlės ilgiau užsifiksavo tikslas „pusmaratonis“, vėliau – bent 2 kartus viršyti planą, t.y. 4 valandas, dar vėliau atsirado tikslas įveikti pusę trasos laiko, t.y. 6 valandas arba kol suunto išsikraus. na ką, irkluoju toliau. po 2 valandų nedidelėje trasoje žmonių kiekis ženkliai sumažėjo, nes lavoniena pradėjo nusiimti, o sraigės liko šliaužti toliau. bėgant 5-ą valandą man dašilo, kad tai ilgiausias mano bėgimas ever, nurungęs asveją, nors kilometrų kiekiu gavosi niekingi 25km. sasalinau toliau, mintys galvoje buvo gražios, ausinuko neturėjau. man patiko būti su savimi. kažkuriuo metu kolega pasakė, kad bėgu 7-as, o 6-as bėga tas ir tas, bet „tas ir tas“, mano suvokimu, buvo trail bėgimo etalonas. po 5 valandų lietus pradėjo merkti ir trasa pasidarė nei nubėgama, nei įbėgama – čiuožykla visomis dimensijomis. taip aš dar 2 ratukus pasikankinau.

savijauta. pirmuose ratuose kojas sugėlė širšės (nx nx nx). nuo stabdymo bėgant žemyn keturgalviai pradėjo dainuoti (ko ir reikėjo tikėtis). į kalnus bėgimo nebuvo, tik lipimas. visas buvau kiaurai šlapias – viršus nuo prakaito, visa kita nuo lietaus. kojos batuose nuo vandens kliuksėjo, batai buvo pilni žemių. pėdose jaučiau pritrintas nuospaudas. blogiausia buvo po 4 valandų, nes keturgalviai varė choru, bet po to nusprendė padaryti pietų pertraukėlę. tada vėl buvo galima improvizuoti. per lietų pačiuožinėjau 2 ratus, laikrodis rodė beveik 6 valandas malonumo, suunto nesąmonė pranešė low battery, tad visi ženklai sakė, kad planuotą 2 valandų epopėją reikia rišti. rišau ties 5:55:14. ta diena man prasidėjo 22:40, kai namie nusiprausiau ir nukritau į fotelį kapoti šilto maisto.

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

mieste nėra uodų, kaime nėra žmonių. išėjau pasivaikščioti ir vos neapsišikau. aplink daug liūdesio, kurio aklumui padeda atostogos. žmonės yra vienas kito priešai tik žinantys ir nežinantys. nostalgija stimuliuoja neatliktų darbų prisiminimus. kleptomanija sportui. ėjimas yra laikas batelių kilometrams ir laikui sau bei savo mintims. diegas ir gaišena verčia mane nejaukiai jaustis ir nusukti žvilgsnį į šoną, nes tai yra geras pavyzdys tarp praeities ir dabarties suvokimo skirtumų. aš žiūriu į akis ir širdyje verkiu, nes jose matau kaip aš kasu duobę. laikas atostogoms į italiją. vsop konjakas su norfos sultimis iš havana club romo stiklinės su karameliniais sausainiais nėra beviltiškas šeštadienio pasirinkimas. kai kyla skrandžio rūgštingumas, laikas bomžsriubei. noriu į ameriką, ir į twin pyksą.