viena iš retesnių avantiūrių, bet well done. nusprendžiau prasibėgti kažką svetur italijoje. nusprendžiau tai nusprendžiau, reikia bandyti. tą lemtingą sprendimo dieną kaina buvo 200 europietiškų pinigų, bet sesuo suderino standartinę kainą – 40 eurų. nu ką, skrendu iš vakaro į milaną, nuo oro uosto mane paima, tada valandą kratausi iki nakvynės vietos ir reabilituojuosi alumi as usual. o pasirodo, į starto vietą nepilnai 3 valandas automobiliu dergtis. ryte atsikeliame ir judame. nieko nepadarysi, nors aš ir miego noriu, ir gal tos gonkės px. bet važiuojame. šiaip ne tai persivertėme per vieną rimtesnį kalniuką ir judame į starto vietą. bent nelyja ir oras +10 su galimybe ant saulės būti kur kas daugiau. atvykome į starto vietą, vaikiško starto vietą 21km ilgio. px, vaikiška trasa ar ne, esmė geras laikas. man, kaip trail karmų mėgėjui, aktualu organizaciniai dalykai, nes mano forma kaip ir žemiau plintuso. o toms gonkėms reikėjo mediko patvirtintos formos pagal jų formatą bei kažkokios vietinės sveikatos draudimo kortelės. aš itališkai visiškai nieko neraukiu, tad visą šį reikalą sėkmingai perleidau sesei. žodžiu, laukiu numerio atsiėmimo, turiu reikiamus dokumentus ir paruošęs 40 eurų startinį mokestį. o jie patikrino viską – ir sveikatos pažymą, ir draudimo kortelę. gavau numerį, laukiu starto kažkokio kaimo stadione. o starte kaip ir pas mus – kas gražiau apsirenk ir pas ką hidriakas modernesnis. batai ir kojinės irgi labai svarbu. aš su saucony, o daugumą matau su hoka ir kalenji avalyne, nors su saucony irgi yra. visa kita pavieniai. aš pasirinkau vaikišką 21km trasą, tai man visokie hidriakai, gertuvės ir visa kita buvo px. aš net geliuko nė vieno neturėjau. na bet nemažai kas buvo na žiauriai pasipuošę ir apsirūpinę visomis priemonėmis bei baltomis kojinėmis – slabakai, žodžiu. startas, bandau ramiai bėgti. pirmas kalniukas ir irklai – italai į kalnus nebėga, nes jie į kalnus eina. slabakai. bandau ramiai bėgti, lenkiu publiką, bet į pakalnę jie mane susirenka. kai tik kalniukas – vėl tas pats. taip ir smaukomės.o bėgimas vynuogynais, kas reiškia labai gražius vaizdus. priekyje zatyžniakai, jie pėdina, aš irkluoju. įgaunu atotrūkį. finišo miestelis, bėgu raudono kilimu, aplink apsauginės tvorelės, už jų rėkianti publika, keli šimtai metrų ir matau finišo arką, finiše dar kažką padarau ir jaučiuosi well done. gaunu medalį, einu ėsti už 12 eurasų (pasirodo!).pažrlal, šalta, norisi namo – persirengiu ir irkluojame namolio.

geros gonkės su gera emocija. užskaitau net ir 6 valandas kelionės. smagus nuotykis.

View this post on Instagram

Prasibėgau Italijoje

A post shared by Žilvinas Naujalis (@zilnau) on

daug negalvoti ir rašyti kas ant liežuvio galo. tos darbinės avantiūros, kurios kažkaip vis praeidavo, pradeda nebedžiuginti. anksčiau buvę smagūs dalykai, dabar patapę tokiais „gal kaip nors“, nors iš tiesų reikėtų juos laidoti. bet kaip būna, davai šią viena paskutinę ir daugiau rankų nesišūdinu. nesigauna. užtat žvaigždės pačios priima sprendimus, apie kuriuos net valios pagalvoti nebūna. šį ta pavyko numarinti, finansiškai taipogi. neišvengiama mažo verslo sudedamoji dalis. jau suprantu, kad gyvenimo tikslas nėra sėdėjimas kartu su ponais-vadovais, rašančius gražius post’us linkedin’e. povų portalas, kur vien gm’ai, ceo, cio, cto ir manager’iai. nevykėlių facebook’as. įdomi tendencija, kai finansiškai praradus, dvigubai daugiau atrandi ne finansiškai. o man sunku kabluką išsirinkti – toks automobilis su būda. kai durys užsidaro, langai atsidaro, tik kad mano būda be langų. o tai kas tada džiugina?

senai neberašiau, nėra didelio noro ir dabar. nėra įkvėpimo, noro ir gaila tam pastangų. atrodo prisijungtum, parašytum kažką, bet ateini ir nusvyra rankos, nėra noro net tag’ų sudėlioti. tokia ta savijauta. vasario mėnesį savaitės dviračio valandų kiekį padidinau iki 6, bet tai nėra lengvas tikslas. pradėjau mokintis c# pradmenų, tai per savaitę išsimeta 9 valandos laisvesnio laiko sportui ir gyvenimui. 2,5 mėnesio taip vargsiu. noriu atostogų, saulės, šilto oro ir aplinkos pakeitimo. ir dar šio to noriu. bėgiojimą šiais metais užmečiau, nors norėčiau, bet nedžiugina. nėra įkvėpimo. net nėra kada 10k žingsnelių pririnkti, jau nekalbant apie kitas malonias sportines veiklas. laukiu pavasario. galva pilna visokių minčių, bet prie jų sustoti nerandu laiko. ir net nenoriu kažkodėl. jaučiu einančius metus, retai matyti žmonės skaudžiai tai primena ir tai mane neramina. visomis prasmėmis. jaučiu kvailysčių metą. gyvenime daugėja neigiamų aspektų, o aš jų nenoriu. matyti ir girdėti dar galiu, bet tai tik blogiau. jaučiu, kad nesugebu dėlioti puzzle, bet jaučiu, kad galiu tai padaryti. reikia laiko. ankstesni dalykai pradeda nedžiuginti, o naujų dar nėra. noriu ilgiau pabūti su savimi, bet tam reikėtų bent +5 šilumos lauke. outside is free. vienas-kitas skaudus periodas jau pragyventas, bet jaučiu artėjančią sekančia bangą. nenoriu!

ką gi, šį sezoną nukaliosinau 299 valandas – galima sakyti įpusėjus sezonui. not bad, žinant, kad per visus 2017 metus prisukau 340 valandų. viso labo. kaip aš jaučiuosi? – gal optimistiškai, nors koja vis dar neina. pamenu, anksčiau per varžybas įkalu vieną, kitą kartą ir „draugai“ nusikrato, o dabar nei įkalti eina, nei nukratyti. ta linkme ypatingai dirbu antradieniais, nes minu hiit’ą. jaučiu, kad tas padeda, bet jaučiu, kad koja neina. visai nesenai problema buvo startas – dabar bent pirmas minutes neišplaukiu, bet išplaukiu ant kalniukų. džiugina, kad bent ne pirmuose. grįžtant prie valandų, tikslingas darbas duoda savo rezultatus. atsisakiau visko, kas man patiko – bėgimo, skvošo, riedučių, irklavimo ir crossfit’o. liko 3: ėjimas, dviratis ir dviratinis irklavimas varžybose. šį sezoną noriu atidirbti, ką ir darau. ne vienas, su konsultantu. sezonas įpusėjo ir 8 varžybos jau apturėtos. šiandien buvau pasiremontuoti – teks perdažyti kėbulą, senas rūdis išgyvendinti. strava su stravistix rodo stagnaciją, tad reikia dar įkalti. matomai alaus šį kartą.

marijos žemėje orai pravėso, galima įkvėti gaivaus oro gurkšnį. buvau sau pasakęs, kad mano riba yra +5, kad galėčiau su dviračiu kieme minti – prašoviau 20-ia laipsnių. tamsu, kone tuščias vingio parkas, neskaitant slidininkų, apšviesti takai ir girgždantis sniegas po padangomis. suku ratus, nieko netrukdo. tiesiosiose, kur plikas asfaltas, skalbia vėjas, bet ten geras greitis. nugaros neskauda, pasilenkiu ir užgulu pedalus. nenoriu „tapkė dugnas“, bet ir šalti nėra motyvo. kaliosinu toliau. #bletbiskisalta. jaučiu, kaip kaip stimpu ir stiprėju – ne fiziškai, bet psichologiškai. sunku, bet šarabanas verda ir koncentruoja motyvus savęs pateisinimui. nuo vėjo veidu bėga ašaros ir čia pat ant barzdos virsta ledo gabaliukais. akyse kelias vis siaurėja. irkluoju toliau.

šildau kojas šaltame duše. nustatau valandą žadintuvui, bet atsimerkiu po gerų 2-jų. ramiai guliu tamsoje ir jaučiu kaip atitirpinėja galūnės. smegenų treniruotė. aš galiu.