15 minučių po keturių – tai dar keturios valandos vakaro, bet 20 minučių po – jau beveik penkios. 5 minutės daug ką keičia. kelis kartus tikrinau svarstykles ir buvau maloniai nustebęs, nes skaičiai man per maži, nors kita vertus, teko dėl jų sunerimti. šiandien bėgau miške, betemstant, ir mintyjau mintį, kad artėja kapitalinis organizmo remontas, nes šis tas jau nebeperformina. gerai, kad uždraudė savigydą vaistinėse bet ką parduodant. o vakare jaučiu besotybę ir meilę šaldytuvui. netgi vergovę. turiu norų pabaigti nelabai įdomią knygą ir planų šį ta apčiuopiamai pasiekti. rytais pradėjau daryti plank’ą, su viltimi kad man tai bus naudinga. pridėjau šį elementą prie kitų mankštos pratimų ir bandau pratintis. rytais negaliu anksti atsikelti, nes tamsa neleidžia. pradėjo skaudėti galvą, ieškau šaltinio, turiu įtarimų. gyvenimas ne vien tik darbas ir sportas, o gyventi aš noriu. banko kortelės ne tik turi savybę baigtis galioti, bet ir baigtis sąskaitai. pinigai yra smulkmė. kai tik ateina įkvėpimas, jis turi tendenciją nedelsiant išeiti apie tai neperspėjęs. bet jeigu neišeina, tada suskamba mobilusis ir su tuo visos mintys nusiresetina.

vakare skaičiau knygą, tokią neįdomią bet užtrukau. mažai miegojau, anksti kėliau, nors ir vėliau nei reikėtų. rytas pusėtinas. darbai, reikalai, važinėjimai ir derinimai, po pietų tik darbai. išbėgau į mišką, koja neina, oro trūksta. parbėgus supratau, kad entuziazmo sportui nulis. kiauras nulis. namie užstačiau skalbyklę ir norėjau pairkluoti, bet nuėjau miegoti. po valandos skalbykė žadina, verčiuosi ant kito šono ir miegu toliau. greitai žadintuvas kelia, sėkmingai jį dusinu ir verčiuosi ant kito šono. kažkur tame tarpe dar skambutis buvo, bet jo negirdžiu. pačiūrėjau panoramą, pasirodė nyki. darbų miškas, bet jiems nestovi. keletui laiškų ir mišrainei radau jėgų. einu į garažą lenkiško alaus. džiugina atvėsęs. šiandien vakare plank’o ir prisitraukimų nedarysiu. naktį išnešiau šiukšles ir sutvarkiau katinų naktipuodį. įsijungiau siurblį. įsijungiau eurosport. apie facebook ir strava nenoriu net paglavoti, delfi’s tyli. išsiviriau pieniškų dešrelių. jos šiltos ir šildo kečupą. išjungiu eurposport ir einu paskaityti prieš miegą. noriu damušti tą knygą, nes nedžiugina. einu vandens ir knygos. šiandien užteks.

žiūriu jutubę ir manau, kad dar galiu šį tą gyvenime. tikslai naiviški, bet darbo reikėtų daug įdėti. reikia tik tuo patikėti ir save įtikinti. nors kitoje šviesoforo pusėje stovi klausimas – ar man to reikia ir kam? jaučiu, kad dar turiu keletą metelių spicho metamorfozėms, nors analogiškai galvojau būdamas 30-ies. iš ties skaudu. dėl kažko reikėtų mesti darbą, dėl kažko plėšti gėlių parduotuvę ar brautis į banką, nors tugelis irgi alterntyva. dėl stiprių ambicijų reikės būti alkanam, o aš taip nepratęs. šūdinas ruduo ir ilga žiema turėtų būti rami ir neįtempta, bet gali nesigauti. tarkime, kad per daug balų. alų pakeisti raudonu vynu an lengva, bet čia ne tas atvejis – rytais aš per daug mieguistas, o vakare per daug semia. gera prisiminti pirtį kaime ir rytą be žadintuvo, juodą arbatą ir chaotiškus pusryčius. o rytoj vėl gausybę darbų, atsakomybių, skambučių ir laiškų, pasiteisinimas tik penktadienis ir 13-a diena. šiandien bent išsitaškiau su štanga, gyra ir skersiniu, tai jaučiuosi lyg vyras skustomis pažastimis. lyja, už lango tamsus mėnulis, parištas prie medžio ir nenupučiamas rudens vėjų. dviraties namie, mašinoje taip pat, atrodo dar treke yra ir garaže miškas, bet koja neina. neramu. vieni metai aukos dievams yra išgyvenami ir netgi su mažesniu svoiu, kad man būtų paranku. bet kodėl metai ir kodėl vertėtų, jeigu turgelio prekeiviai beprasmiškai lauks su gėlėmis. laikas pasidarė per greitas ir aš nespėju reaguoti, vėluoja sprendimai. na, bent silkei atsirado skonis. turiu padaryti muscles ups – pabaigsiu šitą butelį raudono vyno ir pradėsiu nedelsiant.

ką gi, norėjau parašyti ketvirtadienį, praėjus 4-ioms dienos po bėgimo, bet atsisėdęs negalėjau rankų ant kojų pasidėti, tai nusprendžiau pailsėti ir nuo rašymo. prisiminiau kaune sporto univerkėje darytą raumenų pažeidos testą, tai šis bėgimas visiškai apie tą patį. kadangi ėjimui kojas atėmė, o nieko neveikti blogiau nei kažkoks judėjimas, tai sekančią dieną myniau į darbą dviračiu, nes eiti nebuvo techninių galimybių. antrą dieną kojų testas ėjime pasakė, kad reikėtų dar netrepsėti, tad 2 dienas iš eilės pavaikščiojau. eiti dar so so, bet lipti laiptais į apačia visą ne so so. žodžiu, atėjo 4-a diena kai jau nori-nenori reikėjo bėgti. išbėgau. viskas gerai, jeigu ne nuokalnės – raumenys įsitempia ir jaučiamas skausmas. nieko naujo, per savaitę atleidžia. daugiau tą savaitę nebėgau ir to nenorėjau – nenorėjau ne dėl skausmų ar nepatogumo, tiesiog nenorėjau. todėl tą savaitę irklavau, myniau dviratį, vaikščiojau ir riedėjau riedučiais, nes galva buvo soti bėgimu ir nebuvo įkvėpimo.

nors ir nepavargau tame mazochistiniame bėgime, bet ir nieko doro nuveikti nesugebėjau – vaizdų aplink nemačiau, nes žiūrėjau po kojomis, o mintis pasidėlioti aš kas kartą sapieginėje sugebu. šį kartą be tikslo varinėjau mintis pirmyn ir atgal. išbandyti savo kantrybę buvo smagu, kankintis nereikėjo, todėl laikas orientuotis į rimtesnius planus.

pradėsiu nuo to, kad man sunku su bėgimu. nors kažką bėgu, kažką judu, bet tai tik lavonų gaivinimas. laikysena manu, tiesa pasakius, chujova, o kojos šiai sporto šakai per daug šleivos, bet aš kaip švarcas bandau kažką gimdyti. nors ištvermės kažkiek savyje pakaupęs, o noras pasikankinti žmonėms yra įgimtas, tai vis ieškau terpės improvizacijai. taigi, mano šių metų ambicingi bėgimo planai žlugo, kai patyriau kojos traumą. dienos lekia kaip greitieji japonijos traukiniai, o aš vis užsipi$ęs darbais, reikalais, sportais ir gyvenimais, o per sportus ir to sumauto gyvenimo nebeliko.

praėjo 3 mėnesiai po kojos traumos ir gal kokie 2 kai pradėjau lengvai trepsėti. inov’us dar panaudojau kelis bėgimus, kad įsitikinčiau, kad stabilumas pas juos net ne nulinis, o neigiamas ir padėjau juos prie concept’o, ir iš sekcijos išsitraukiau į šuns dienas išdėtus salomon’us. taip aš vėl pradėjau bėgioti sapieginėje, tik atsargiai statydamas kojas. pas trenerį nėjau, nes kanopa dar buvo ne fengshui, tai rinkau sapieginės trail kilometrus ir ieškojau priežasčių dar neiti pas trenerį. taip jau nutiko, kad treneris nusprendė jog reikia ultra trail varžybų lietuvoje, kitokio formato, ir taip atsirado ultra xtrasa gariūnai. nesąmonė, bet naujiena. taip jau susiklostė gyvenimas, kad šias nesąmoningas varžybas, kurias nes lrt per panoramą parodė, teko man su kolega laiką matuoti (na, dalyvių rezultatus fiksuoti, kas kiek nubėgo, kada kojas užlenkė, kiek ėdė-šiko ir trasoje džiaugsmingo laiko praleido), tai nori nenori teko ten nuo ryto tarčialinti. trumpa intro į šitą sporto renginį – bėgi max 12 valandų, ratukas 1km su trupučiu, per tą ratuką 150 metrų vertikalaus sukilimo. negana to, kad tai man buvo visiška darbo diena su valanda išvakarėse pilną automobilį inventoriaus susikrauti, bet ir kaip minimum trasoje būti su lig paskutiniu bėgiku. vis tik kolega čia buvo gėris – preliminariai sutarėme kad jis kažkiek pabus prie įrangos „pulto“, o po to – aš. taigi va nusprendžiau pasidaryti rytinį 2 valandų longrun’ą.

apšilimas? – čia ne sprintas kad reikėtų apšilti prieš varžybas, nes čia dyzelių išlikimas. startas duotas, dauguma bėga su lazdomis, o aš kai jų neturiu bėgu pats su savimi. bėgu, galvoju, suunto spartan sport rodo vėjus, as usual. kažkas mane lenkia, kažką aš – tai ir irkluoju tuos pusantro šimto sukilimo ratukus. valanda praėjo kaip vėjas, greitai ir antra artėjo. atėjo laikas ir ji atėjo, kas reiškė planų planų pasikeitimą. 2 valandų tikslas buvo pakeistas – gal dar valandėlę? po tos valandėlės ilgiau užsifiksavo tikslas „pusmaratonis“, vėliau – bent 2 kartus viršyti planą, t.y. 4 valandas, dar vėliau atsirado tikslas įveikti pusę trasos laiko, t.y. 6 valandas arba kol suunto išsikraus. na ką, irkluoju toliau. po 2 valandų nedidelėje trasoje žmonių kiekis ženkliai sumažėjo, nes lavoniena pradėjo nusiimti, o sraigės liko šliaužti toliau. bėgant 5-ą valandą man dašilo, kad tai ilgiausias mano bėgimas ever, nurungęs asveją, nors kilometrų kiekiu gavosi niekingi 25km. sasalinau toliau, mintys galvoje buvo gražios, ausinuko neturėjau. man patiko būti su savimi. kažkuriuo metu kolega pasakė, kad bėgu 7-as, o 6-as bėga tas ir tas, bet „tas ir tas“, mano suvokimu, buvo trail bėgimo etalonas. po 5 valandų lietus pradėjo merkti ir trasa pasidarė nei nubėgama, nei įbėgama – čiuožykla visomis dimensijomis. taip aš dar 2 ratukus pasikankinau.

savijauta. pirmuose ratuose kojas sugėlė širšės (nx nx nx). nuo stabdymo bėgant žemyn keturgalviai pradėjo dainuoti (ko ir reikėjo tikėtis). į kalnus bėgimo nebuvo, tik lipimas. visas buvau kiaurai šlapias – viršus nuo prakaito, visa kita nuo lietaus. kojos batuose nuo vandens kliuksėjo, batai buvo pilni žemių. pėdose jaučiau pritrintas nuospaudas. blogiausia buvo po 4 valandų, nes keturgalviai varė choru, bet po to nusprendė padaryti pietų pertraukėlę. tada vėl buvo galima improvizuoti. per lietų pačiuožinėjau 2 ratus, laikrodis rodė beveik 6 valandas malonumo, suunto nesąmonė pranešė low battery, tad visi ženklai sakė, kad planuotą 2 valandų epopėją reikia rišti. rišau ties 5:55:14. ta diena man prasidėjo 22:40, kai namie nusiprausiau ir nukritau į fotelį kapoti šilto maisto.