skausmo s(t)imuliatoriai

nemalonus jausmas yra skausmas, daugeliui sukeliantis diskomfortą, o likusiesiems tai diagnozė. skaudančia galva yra sunku susitelkti ties mintimis, o darbo diena tampa nepakeliama našta. tiesiog sakyti, kad skausmas yra juodoji mūsų savijautos dėmė būtų neatsargu, kaip ir ledkalnio viršūnė virš vandens yra tik nedidelė dalis visos ledo uolos. skausmas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, yra įvairus ir yra pilnas įvairių simuliacijų. fizinis, psichologinis, širdies ar netekties skausmai visiems mums trumpina gyvenimą ir stimuliuoja žilų plaukų augimą.

sunku man su naujos sportinės avalynės įsisavinimu, nes nėra tokių batų, kurie man netrintų kulnų, o geriausiu atveju – tik kulnų. nepadeda nei pleistrai, nei kojinės. kulnus man nutrina iki kraujo. pradedant bėgti aš visad jaučiu, kaip batų aulai iki kaulo tarkuoja mano kojas ir kaip koncentruojasi toje vietoje skausmas. iš tiesų keista, nes kiekvieną kartą tas skausmas būna spontaniškas ir kiek įsibėgėjus aš jo net nejaučiu, kaip ir mintys grįžta į kasdienį minčių verpetą. 3, 5 ar 10 nubėgtų kilometrų niekuo nesiskiria, nes skausmo kulnuose nebūna, jis laukia mano sustojimo. tereikia tik man sustoti ir pradėti eiti man įprastu žingsniu, kai mane pradeda varžyti lėtai besitrinančių batų aulų į mano kulnus skausmas, kuris  lėtai, įkyriai ir žudančiai veikia mano nervines ląsteles ir verčia sukąsti dantis. čia lygiai taip pat yra nesvarbu distancija, tik visose atkarpose yra įkyriai skausminga.

aš gerai prisimenu tą vaikystės atsitikimą. nors nežinau, kur aš trankiausi, bet kai vėliau aš pamačiau nubrozdintą kraujuotą savo alkūne, aš paleidau dūdas. dabar negaliu pasakyti, kas paskatino natūralų tokį mano elgesį, nors galiu spėlioti, kad tai galėjo būti baimė, išgąstis ar baimė. gal netgi keli iš jų. vaizdiniai yra geras katalizatorius tiek fiziniam, tiek ir psichologiniam skausmui sukelti. geras šaržas yra mums krūptelint dar neįdūrus skiepo adatos, todėl labai į lankas nenueisiu sakydamas, kad skausmas yra visų mūsų pojūčių – lietimo, regėjimo, klausos, uoslės ir kt., priežastis. peršasi mintis, kad žmogus be daugumos šių dalykų skausmo nejaustų.

placebas yra vaistas nuo visų ligų, net ir nuo tų, kurių mes dar nežinome. tai yra rimtas pagrindas manyti, kad skausmas yra tik mūsų vaizduotės padarinys, atitinkamai veikiantis smegenis, kurie įjungia skausmo impulsus. nors be širdies žmogus gyventi negali, teoriškai mes esame bebaimiai kūriniai. lengva asimiliacija dirbtinio intelekto ir robotizacijos link.

širdį taip pat gali skaudėti, bet tai metafora.

aš susimušiau koją, atsirado mėlynė. kai ją liečiu – skauda, kai neliečiu – aš sveikas. kai aš pavargęs – man maudžia kojas, kurias patepus vaistiniu tepalu – skausmas atlėgsta. smegenų kompiuteris gauna pranešimus ir juos suagreguoja, o skausmą malšinantis tepalas daviklius laikinai apgauna. tai viena, bet ne vienintelė priemonė.

negali skaudėti amputuotos kojos, nes nėra kam skaudėti.

dažniausiai mums skauda galvą, o darbas prie to ženkliai prisideda. tinkamų gydymo priemonių pasirinkimas įvairiai greitai arba lėtai sprendžia šią problemą: tabletė, malšinanti galvos skausmą, keletas bambalių alaus ar smūgis į nosį su laikinu sąmonės praradimu. lygiai taip pat tai galima šalinti sportuojant, užsiimant joga, knygos skaitymu ar žolės pjovimu. visi būdai yra tinkami, jeigu jie yra tinkami pačiam individui.

mokinuosi važiuoti kalnų dviračiu #1

turint kalnų (angl. mtb – mountain bike), o tiksliau, miškų dviratį, būtų nuodėmė jo nenaudoti pagal paskirtį. dviratis neįpareigoja dalyvauti varžybose, nors jo įtaka tam yra pakankamai didelė, bet mokėti juo važiuoti taip pat reikia sugebėti. pradedu serijų ciklą apie tai, kaip man sekasi tobulinti įgūdžius bekelėje, su kokiais keblumais aš susiduriu, į ką siūlau atkreipti dėmesį. viskas išbandyta savo kailiu. taigi pradėsiu, o šalmas, įsegami (klipsiniai) batai ir pedalai yra privalomos dviračio sudedamosios dalys. kas kartą po 10-imt patarimų.

1. akiniai taip pat, kad apsaugotų nuo medžių šakų, kurių miškuose yra apstu – saugumas čia yra labai svarbus;
2. pamenu, greitieji ruožai vienvėžiais keliukais refleksiškai spausdavo stabdžius, bet kuo dažniau aš juos važiuoju, tai labiau adaptuojuosi, o greitis vis didėja – kaip ir visur, reikia laiko ir įdirbio, taip kad kuo daugiau važinėsite, tuo greičiau tobulės dviračio valdymo įgūdžiai;
3. žinok technikos galimybes: stabdymo kelias, padangų sukibimas su įvairia danga, kas leis balansuoti ties galimybių riba ir taip maksimaliai išnaudoti technikos savybes;
4. lygsvara – kalnų dviračių sportas, lyginant su plentu, yra lėtesnis ir čia reikia daugiau pastangų nenugriūti, įkopti į kalną ar išsilaikyti ant dviračio važiuojant smėlėta danga. masčiau apie papildomus pratimus, kurių beveik neradau, o vienintelis mano išsigelbėjimas – vienratis dviratis, buvo sugedęs. vis daugiau laiko leisdamas miškuose supratau, kad čia patobulės visi mano įgūdžiai, susiję su sportišku važiavimu miškuose;
5. važiavimas smėliu – arba lėk su vėjeliu, arba lėtai ir atsargiai pedaluok. jeigu trasa gerai matoma ir joje nėra papildomų kliūčių, man parankiau smėliuką pravažiuoti kiek įmanoma didesniu greičiu negramzdinant padangų ir be dviračio sumėtymų, kas beveik garantuota važiuojant vidutiniu greičiu;
6. minti pedalus atsisėdus ar atsistojus – svarbu nepamiršti, kad minant atsistojus pulsas šokteli į viršų, o tai dviratininkui nėra paranku, todėl reikia stengtis kiek įmanoma daugiau minti atsisėdus. čia svarbu tai, kad minant atsisėdus prarandamas brangus varžybinis laikas, todėl reikia objektyviai vertinti savo jėgas ir rasti sau tinkamą balansą tarp abiejų mynimo būdų;
7. didesnis greitis garantuoja aukštesnę poziciją rezultatų lentelėje, todėl taip svarbu yra jo neprarasti. šakomis grįstas kelias dažnai mušdavo mano greitį, nes stengdavausi jas apvažiuoti, išlaviruoti. jeigu medžių šaknys nėra aukštos, jas, kaip ir smėlį, aš imu su vėjeliu stengdamasis nesumažinti, o kaip tik padidinti greitį. sėdint ant balnelio tai būtų skausminga sėdimajai, todėl stengiuosi pastovų nemažą greiti per šakas palaikyti šiek tiek atsistojęs nuo balnelio, tik tiek, kad užpakaliu nesiekčiau dviračio sėdynės. pasikeitęs svorio centras leidžia ir kūnu sugerti dangos nelygumus, o atsistojus perduodu didesnę sukamąją jėgą, kuri reikalinga nemažinant greičio įveikti nelygią kelio dangą;
8. prie to pačio – didesnes duobes man labiau yra priimtina įveikti atsistojus, bet pedalų neminant, net savo kūnu judesiu aš jas švelniai „išimu“;
9. žinokite savo privalumus, turėkite savo arkliuką – vieniems geriau sekasi įkalnėse, kitiems tiesiojoje, o dar kitiems – važiuojant smulkiai vingiuotais keliukais ir pan. savo privalumus išnaudokite ten, kur jaučiatės stipriausi ir taip stenkitės atitrūkti nuo kitų varžovų;
10. pedaluoti reikia 80-100 sūkių per minutę dažnumu, nereikia per jėgą sukti pedalų, nes tada jėgos yra tiesiog švaistomos, kaip ir „tuščiai“, t.y. per dažnai, juos sukant.

tam kartui tiek, ruošiu sekančius savo potyrius.

demokratijos atšvaitai

nemaišykime, laisvė ir demokratija nėra sinonimai. keletas mano refleksijų demokratijos tema:

• kapinėse augantys metalinio kapo perimetro saugomi pomidorų ir asmeninių suoliukų darželiai, nors rombai, klombos ir augalų kompozicijos vis dar perspektyvios. su laiku gali atsirasti šuliniai, kebabų kioskai šlagbaumai;
• jokiu pvm ir kasos aparatais neapmokestinamos bažnyčios primygtinės rinkliavos prieš komuniniu ir kitais proginiais momentais;
• jau nebe nėščios su vežimėliais per visą tako plotį yra labai svarbios ir reikšmingos personos avėdamos aukštakulniais ir mintančios makiažo kalorijomis, su priverstiniu žaislu joms dar pačioms to nesuvokiant;
• išrinkti teistą tipą tikint jo 6000 litų mėnesinio atlygio pažadais;
• „darbas“ darbo biržoje be atlyginimo yra žavingas ir tuo, kad 8 darbo val. per dieną galima skirti nedarbui;
• žodyne žodžius kaltas, vagis, prievartautojas ir pan. pakeisti vienu – tariamai;
• nepilnamečiams savo teisių be pareigų žinojimas;
• teisinis nihilizmas – darbo partijos byla, kedžiai garliavoje. jackaitytės byla veikiau išimtis;
• lietuvos nepriklausomybės signatarai be lietuvos pilietybės;
• apsišikę, prisišikę, prisilakstę ir prisilakę seimo nariai;
• ne tik girti policininkai, bet ir kyšininkai po kamerų objektyvais;
• teisė nekelti šalies vėliavos tam skirtomis dienomis, o juodą kaspiną parišti iš šiukšlių maišo.

prašau atleisti, kad tiek daug nepaminėjau.

abejonės ir šviežus rytas

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

• sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
• tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
• prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
• abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.

5-ios valandos perėjimo

pirmos 3.

zjbs, kai vėjas pučia į nugarą, o vandens atsargos zulina marškinėlių galinę kišenę. temperatūra lauke nebuvo prikli ir balansavo ties skaičiumi 22, o aš nė kiek nesigailėjau apsirengęs ilgomis rankovėmis ir šortais iki kauliukų. vėjas gairino nugarą, bet tai netrukdė girdėti žaliaakės endomondo viliojimo postringavimus, kurie greitai nuskendo mano minčių sūkuryje. tikslas buvo pusšimtis į vieną pusę ir viskas bylojo, kad pirmyn man gerai ėjosi. kalnai plaukė pro šonus, o pedalavimo jėgos vis buvo po ranka ir nerodė sekimo požymių. smagu, kai kelias pažįstamas ir žinau, kiek posūkių liko iki kito motyvacinio punkto. širvintos ne riba, pravažiavau ir jį, nes dar trūko dešimtinės. įdomus tas miestelis su 2-iem kelio žiedais ir 4-iais gulinčiais policininkais, kai viskas yra vienoje tiesioje gatvėje, kurios viduryje stovi maisto prekių krautuvė. damyniau iki greitkelio, o nerimas pagrįstai apsiniaukė. apsisukus to ir laukiau – priešpriešinis, vietomis šoninis, vėjas. zjbs, dabar jau lėtai žudžiausi ir su nepatogiai nemenku pulsu. grįžimas atgal jau buvo darbas, kur reikia ne orą pedalais drumsti, bet ratus prie vėją sukti. atmetus keiksmažodžius visa atkarpa buvo prakaituota ir lėta. ir kalnai visi subėgo į kelią, kad juos kur velnias. aštriai per kasetės dantis šokinėjanti grandinė dirbo savo darbą kartu su kaistančiomis kojomis. gerai prisimenu tą kalną-žudiką tarp pociūnų ir jauniūnų. aš mėgstu dvitakčius variklius, kai kartą įkvepi ir ir sukart iškvepi atidirbtą deguonį, bet šioje įkalnėje perėjau į vientaktį režimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti (dar net pabaigos nesimato), iškvėpti. pramankštinau didesnes galines žvaigždes, kad dulkėmis neapkerpėtų. bent kažkoks pozityvas. po to sekė likusi ~30km atkarpa pavadinimu „bli4t, dar biškį ir namai“.ausyse ošė vėjas, žaliaakė jau tik kažką vapėjo, praradusi viltį mane užverbuoti. klausimą „nx man to reikia“ šiandien palikau namie. vietomis temo, ekranas mirgėjo. parsibeldžiau, pačiam net keista.

likusios 2.

netyčia iš bendradarbių nugirdau, kad šiandien mtb mokyklėle saulėtekio miškuose – tai, ko senai man trūko, kad galėčiau pazulinti tą trasą. nors „jamam“ nebuvo toks gyvas, bet pasirinkimo nebuvo. kitas šalmas, kiti batai ir kitokia technika, kurios viršsvoris, lyginant su plentiniu dviračiu, jau buvo iki lemputės. prisilakęs skysčių patraukiau tiesiai į starto vietą saulėtekyje – buvau pačiu laiko, banda dviratininkų pradėjo judėti. kaip ir visur bei visada, judėjimas virto varžybomis su ne ten nugrybaujančiais dviratastais, kurių niekas nepalaukė, o kur važiuoti nežinia. buvau ir aš beveik su krepšiu grybų, bet lyg tyčia susiorientavau teisingai. kažką pavijau, kažkas mane aplenkė. kojos jau medinės, o miške dominuoja šaknys ir įkalnės. pulso taip ir nenusimušiau, bet važiavau lyg ant debesies koja pasispirdamas. lėtai plaukiau. prairklavau vienuolyną ir dar iš inercijos taškiausi vonioje.

penkios valandos sėdynės perėjimo – sporto darbo diena veltui nepaėjo. išgėriau viską ką galima išgerti (kokius 3 litrus) ir sušlamščiau gabalą šaldytuvo durelių (bus kondicionierius vasarai). vakarinės mankštos šiandien nedarysiu.