aukštasis ramdis: reakcija į vėsų orą

aukštasis ramdis (lot. aeonium arboreum) – senas mano gyventojas, kuris su manimi iš atkeliavo iš saulėtos kretos. auga jis gerai, labai mėgsta šilumą ir tiesioginius saulės spindulius – vis tik jis pietų augalas. šio augalo pavadinimas yra kilęs iš graikų žodžio „aionois“, kuris reiškia nemirtingumą, amžinumą, kas puikiai atspindi šio augalo savybes. ramdis yra sukulentų šeimos atstovas. aeonium priežiūra paprasta – vasarą ne per dažnai palaistyti, o žiemą – beveik nelaistyti. žiemos periodu geriau pamiršti laistyti, negu laistyti arba perlaistyti. pasirodo, ramdis dar ir žydi, bet pas mane per ~5-ių metų auginimo periodą, jis dar nė karto nežydėjo.

ramdis auga ant vieno stiebo, viršūnėje pradėdamas šakotis, todėl nulaužus nedidelį ūgliuką, taip galima augalą padauginti. apatiniai lapeliai, ypač esantys pavėsyje, dažnai nukrenta ir į tai nereikia kreipti dėmesio, svarbu, kad pats augalas gautų pakankamai tiesioginių saulės spindulių. aeonium lapų forma – kaip įprastos gėlės, kurie eina ratu. atvėsus orams ar negaunant pakankamo kiekio saulės spindulių, šio augalo lapai vietoj tamsios, beveik juodos spalvos, pasidaro žali, kas nutiko ir maniškiui, kuris gyveno balkone, o nukritus lauko temperatūrai, pusiau žaliai-juodas gryžo namo ant palangės.

šešėlio tiesa

kas ilsisi ar miega, kas dausose kliedi,
šešėlis nemiega, budėdamas suka ratus,
pilnaty stebėdamas mūsų sapnus, jis sėdi,
spokso į blyškius veidus, kiurkso neramus.

ruduo čia šalia, senatvė trypia greta,
miega mūs pataluos, bet ne viena,
kur glebus kūnas, kurį laiko žila galva,
ištikimi kaip visada, nes kelio nėra.

sapne ėjimas basam, ištiesus priekin rankas,
audžiant jautrias mintis, su šypsena plačia,
kad dievas yra, šešėlio sargo forma,
budi tamsiam kampe, mėnesienoj stebi mane.

pilnatvę keičia senatvė, raukšlės rėžias gilyn,
senkant gyvenimo akims, mėnulis blėsta greityn,
tyli nebyli aplinka, nuleidžia galvą žemyn,
šešėlio liūdna tiesa, gyvenimas spaudžias tamsyn.

blogday 2010

blogday diena – 08.31, apie kurią sužinojau šiandien ir kurios tikslą išsamiai parašė kick ass, todėl kartotis nėra prasmės. būsiu trumpas, paminėsiu nors ir nelabai aktyvius internetinius dienoraščius, bet kitokius:

1. ne’davatkiškas gyvenimas – rašo medikė, šizovos mintys;
2. ieva stebuklų šalyje – žmogus ant/po/prie meno, tokie žmonės iš medžio ant galvos kritę;
3. vilnelės vilnijimai – velniai žino, gal;

gavosi tik 3 vietoj 5, bet aš noriu tik jais pasidalinti.

mes robotai – kaip ilgai dar laukti?

mes, tikriausiai, to nebesulauksime. gera to iliustracija yra filmas „geležinis žmogus“ (angl. iron man) – žmogus, kurio kūne plaka ne žmogiška širdis. dabartinė mūsų laikmečio visuomenė prisotinta individais su sutrikusiais vidaus organais – kepenys, širdis, inkstai, plaučiai, kurie nėra išgydomi, kartais persodinami, o dažniausiai palaikomi medikų ir vaistų pagalba. argi ne šaunu būtų, jeigu pacientui su sutrikusia kepenų veikla, jas pakeistų robotizuotu įrenginiu, kuris visomis prasmėmis n+k kartų yra „geresnis“ už gimtąjį – jis negestų, būtų lengvas ir tvirtas, atsparus temperatūrų ir kraujospūdžio šuoliams ir neriboto termino garantija (angl. lifetime warranty). tokia svajonė ne vieno pasiturinčios personos svajonė, o paprastiems žmonėms – utopija.

pati mintis, kad kita gali pakeisti esamą geriau, įsibėgėja. štai kad ir vaistai – vieni jų gali tiesiog atlikti savo funkciją, pvz.: mažinti širdies kraujospūdį, kai kiti prie pagrindinės funkcijos dar ir stiprina širdį, normalizuoja jos darbą, mažina vėžio susirgimo galimybę ir t.t. – stebuklingi vaistai be šalutinio poveikio, o su pridėtine verte. kai tai sužinai, nenorom pagalvoji, kad geriau gyventi vaistais, nei kad be jų. aš jau matau kitą šios ateities viziją – mes gimsime sveiki, tokiais ir liksime, bet avarijos ir sužalojimai neleis mums u-miršti, kad robotai gyvena mumyse, gyvename ir mes. laukiame to, nes kitos alternatyvos nėra.

iliustracija iš filmo „geležinis žmogus“.

kas yra skrandžio gadinimas?

visi mes gerai žinome tėvelių ir senelių posakį „sugadinsi skrandį“, bet ar mes patys pagalvojame, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos? valgant sūriai mes vienaip gadiname skrandį, o valgydami aštriai – dar kitaip, todėl man yra smalsu, kaip tas skrandis pas mus gadinasi. internete pilna pasvaisčiojimų apie skrandžio gadinimą, tik kad juose pasigendu bent vieno argumento, kaip tai gadinasi. na, ne gydytojas aš ir ne daktaras hausas, tai pasidalinsiu savo grynai žmogiškais asmeniniai pamąstymais, o ne medicininiais argumentais, susiduriant ir su stereotipais:

• sakoma, kad pusryčiauti reikia 20% dienos maisto, t.y. kad būtų energijos sulaukti pietų. aš pusryčių nevalgau, nes jie mane varo ant puodo išsikrauti ir dar migdo, todėl po pusryčių aš būnu mažiau darbingas nei be jų, nes tada tik sėdi, virškini ir pūškuoji, nors maisto suvalgoma per juos nedaug suvalgoma. dėl šios priežasties aš pietauju anksčiau, apie 11 val., kad turėčiau kuo kvėpuoti kitą dienos dalį. ryte geriu daug arbatos ir to man užtenka – tokiame racione aš nematau skrandžio gadinimo, nes nėra kam jo gadinti;
• greitas maisto rijimas apkrauna skrandį dideliu kiekiu neapdorotos-nesukramtytos medžiagos, todėl maistas skrandyje užsilaiko ilgiau, o skrandžiui reikia ilgiau padirbėti jį savo sultimis virškinant – ilgesnis skrandžio veiklos apkrovimas, todėl persivalgę mes dar ilgai jaučiame sunkumą;
• girdėjau, kad dažnas valgymas mažais kiekiais yra sveika, bet jeigu žiūrint laike, ar tai ne tas pats, kas momentinis skrandžio užkrovimas didele porcija? čia pliusus matau tokius, kad maistas yra geriau įsisavinamas, o ne atsiduria tiesiojoje žarnoje, taip pat nėra virškinimo pikų – lengvai ir trumpai su pertraukėlėmis mes dorojame mums pateiktą žaliavą;
• ne kiekvienas maistas yra greitai ir lengvai virškinamas, todėl nuo jo priklauso ir skrandžio darbo laikas – viena yra virškinti lašinius, o kita – obuolį. taip pat ne kiekvienas maistas yra ir sveikas, pvz.: odekolono gėrimas tikrai su laiku turėtų kokią opą įvaryti;
• naktinis valgymas, kai organizmas jau nori miego ir pailsėti, jis dar turi užsiimti ir maisto virškinimu, kas dar ir organizmui neleidžia pailsėti;
• per karšto maisto valgymas turbūt taip pat skrandžiui neprideda sveikatos.

vis tiek, matau, kad tai yra blogai ar gerai, bet nematau to kenkimo be didesnio krūvio – įdomu būtų sužinoti, kaip mityba ir gyvenimo būdas veikai pačio skrandžio funkcijas – silpsta, atsiranda uždegimai, kyla rūgštingumas ar pan.

vdu menų centras kviečia į dviračių žygį kaune

vau, šiandien socialiniame tinkle facebook (bent kokia iš jo nauda) pamačiau vdu menų centro organizuojamą dviračių žygį į žeimių dvarą – tik 43 km nuo kauno, o skamba tikrai labai patraukliai, juo labiau su menininkais, kurie iš prigimties yra gimę su gitaromis ir ant ant galvos ne kartą iš medžių kritę. renginys nemokamas, kas juo labiau yra patrauklu ne tik studentijai, bet ir dviračiams prijaučiantiems žmonėms. kelionė su nakvyne, nors ir nebūtinai, o kadangi organizuoja menininkai, tai nenuostabu, kad nakvynė iš sekmadienio į pirmadienį, t.y. 09.05-09.06 dienomis.

renginio programa štai tokia:

• rugsėjo 5 dieną:
  11 val. dalyviai susitinka prie kauno pilies;
  ~15-16 val. atvykimas į dvarą;
  ~17 val. supažindinimas su dvaro kompleksu, parodos pristatymas;
  nuo 18 val. stalo žaidimai bei skaitykla;
  22 val. kino peržiūra;
• rugsėjo 6 dieną:
  11 val. diskusija prie pusryčių stalo;
  14 val. išvykimas namo.

beje, būtina registracija! o čia ir preliminarus kelionės žemėlapis:

labai gundausi važiuoti – arba su nakvyne, ar be jos.

vasarą dviračiu: šalančios pėdos

jau senai bebuvau rimtai dviračiu pasivėžinti – tai kritinė dviračių masė kaune, tai vėjuoti kalniukai iki maišiagalos. dviratininkų tarpe paplitęs žodis „dirbti“, kas reiškia tempą, jėgų eikvojimą ir prakaito lašus. važiuoti tiesiąja, žinoma, yra savo malonumai, bet didelės naudos sau aš tame nematau, nors retkarčiais patinka važiuoti ilgesnes nei 100 km distancijas – taip aš geriau susipažįstu su lietuva, atrandu ją kitokią. „dirbti“ man savotiška kančia ir malonumas, geresnis laikas nei „nedirbti“, bet tai labiau susiję su sportine, fizine forma.

nors pauzė tarp važiavimų šį kartą buvo nemaža, buvau nusiteikęs ženkliam savo formos praradimui ir labai nustebau, kad to nebuvo. nuo pačio pradžios šiandien važiavosi sklandžiai ir stebėtinai lengvai – gal dėl mažesnio mano kūno svorio? nors termometras ant saulės rodė +30 laipsnių šilumos, balkone jautėsi vėsa, o nusileidus saulei žinojau ko tikėtis, todėl viršutinę dalį apsirengiau kaip pavasarį buvau įpratęs – 2 marškinėliai be rankovių ir apranga ilgomis rankovėmis – windstopper’is, kurio vėjas neperpučia. leidžiantis saulei tikrai nebuvo per karšta taip važiuoti, juo labiau ir vėjelis šioks toks buvo.

gariūnų kalnas vilniuje man vis dar patinka, bet mano jo išnaudojimas jau nebe, nes nėra tikslo. ar 10-imt ratų, ar daugiau, tai yra tik skaičiai, kurie neparodo mano fizinio tobulėjimo ar degradavimo. menka vertė yra numinti 50-60 km ir apie tai rašyti, vertę aš matau tame „kaip numinti“, o man aktualus dalykas – kalno įveikimo laikas ir, žinoma, to greitis. ne šios rašliavos tema yra kaip tai kenkia/nekenkia širdžiai, koks pulsas ir t.t. – apie visa tai vėliau. taigi va, šiandien matavau 10-ies ratų kalno įveikimo laiką, o jis toks:

laukiu nesulaukiu kitų išvažiavimų, kad būtų ką palyginti. nors lauke jau buvo vėsu ir saulutė jau nebešvietė, ne vieną prakaito lašą iš savęs išgręžiau, galvojau apie laikus, techniką, sportinę formą, todėl visa tai susikoncentravo į šiais detales:

• reikia dirbti posūkiuose – svarbu tiek teisingai juos išimti pasirenkant tinkamą važiavimo trajektoriją, tiek ir jausti, kada dviratis pradeda slysti, bėgti, kad balansuojant ant šios ribos būtų galima pasiekti geresnių rezultatų;
• greitis nuokalnėje ir stabdymas – aš visada įpratęs su atsarga stabdyti, o šiandien pamačiau, kad stabdyti reikai taip pat ant ribos, prieš patį apsisukimą – taip išlošiamos dar kelios sekundės brangaus laiko. to dėka kalno apačioje pasiekiau tikrai hibridiniam dviračiui neblogą maksimalų greitį;
• kvėpavimas labai ženkliai veikia tempą – jeigu ritmą pametei, tai praradai ir laiko;
• trūksta jėgos daugiau ištraukti – mintys sukasi apie kojų raumenų stiprinimą buitinėmis ar sporto salės priemonėmis.

šiandien man patiko, geras laikas ir beveik vėsus oras, nebloga fizinė forma, bet nepatiko tai, kad sušalau kojų pėdas, nors vasara dar ir nepasibaigė – vis tik vėjas ir +12 laipsnių šilumos (tiek man gryžus namo rodė lauko oro termometras) padarė savo. būtų įdomu sužinoti šio neigiamo faktorio šalinimo būdus – gal šiltos kojinės ir polietileninis maišelis ant kojų?negana to, dar ir vieną galvos pusę vėjas šaldė – ne pats maloniausias jausmas ausiai. kaip bebūtų, dideli karščiai greitai dingo užleisdami vietą lietingas rudenėliui. beje, gryžęs pasimatavau kraujo spaudimą – 125/76/96 (viršutinis, apatinis, pulsas), kuris prieš išvažiuojant dviračiu buvo 137/86/49.

dažytų lapelių fitonija

ruduo ir dviratį palengva keičia kitas mano mėgiamas užsiėmimas – augalai. šiandienos mano laimikis – veršafelto fitonija (lot. fittonia verschaffeltii), dar kitaip vadinama nervų (angl. nerve plant) arba dažyto lapo (angl. painted net leaf) augalu. fitonija su nervais bendro turi tai, kad jos lapai yra išvagoti lyg nervai, savo gyslomis primenantys tinklą, o dažytų lapų augalo pavadinimas dar lengviau nuspėjamas – jos labai žaliai sodrūs lyg būtų tik ką nudažyti. šis augalas yra akantinių (lot. acanthaceae) šeimos augalas, kurio aukštis yra 5-10 cm. šių augalų lapų spalva ir jų raštai bus tipiški tik jiems gaunant pakankamai šviesos, bet jo nereikia laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose, o geriau pasirinkti sviesią arba pusiau šešėlinę vietą.

fitonijos priežiūra reikalauja daugiau dėmesio nei daugumoje mūsuose pasitaikančių augalų. šiam daugiamečiui ir žemaūgiui žoliniam augalui patinka drėgmė, nes jis yra kilęs iš drėgnų bolivijos, kolumbijos bei peru miškų. šį, svyrančiais stiebais pasižymintį nediduką vijoklinį augalą, reikia saikingai laistyti minkštu vandeniu ir neleisti žemei išdžiūti, o oro drėgnumo lygis turi būti aukštas, myli dažną purškimą vandeniu, taip pat jį galima pastatyti į padėklą su vandeniu.

fitonijos yra šilumamėgės ir joms nepatinka temperatūros svyravimai. nors ne vienas augintojas-sodininkas-daržininkas pataria visus augalus vasarai išnešti į balkoną ar gryną orą, fitonijoms to taikyti nereikėtų, nes augalas nepakenčia nei skersvėjų, nei vėjo, nei dienos ir nakties temperatūrų kaitos, kas pasireiškia greitu lapų metimu – beveik kaip ir kavamedis.

persodinti reikia retai, kas 2-3 metus, vadinasi vieno augalo persodinimo terlione bus mažiau.

fitoniją aš laikysiu šalia kavamedžio, nes abu vienodo lepumo, o laikui bėgant galėsiu pasakyti, kuris iš jų lepesnis.

plaukianti sansevjera

baigiasi vasara, ateina ruduo, o su juo ir šlapiasis sezonas. nors vasara dar nesibaigė, po didelių karščių oras greitai atvėso iki 100% rudeninės aplinkos, nepraleidžiant dienos, kad nepalytų. balkono emigrantai jau muistosi nuo +15 laipsnių šilumos ir didelės drėgmės, todėl jau laikas galvoti apie jų importą į namus – pasileidėliai ir išdavikai pagaliau grįš namo, o kai kurie iš jų net vandens keliu. sansevjera gavo pakankamą lietaus dozę, kad būtų pirmoji grįžtančiųjų sąraše – nei vandens nusenti, nei nupilti, todėl teks namie šilčiau džiūti ir ne mažiau kaip mėnesį-kitą negalvoti apie jos laistymą, o dabar trūksta tik laivelio.

smsdykai.lt varikliuko turbinimas

internetinis projektas smsdykai.lt pradeda reikalauti vis didesnio dėmesio ir laiko, todėl priverstinai tenka kažką rinktis:

• spjauti į visą šitą užsiėmimą ir dirbti prie kitų minčių vystymo;
• kiek įmanoma daugiau funkcijų automatizuoti.

pasirinkus 2-ąjį punktą (kol kas), reikia save nuteikti, kad tai yra investicija ne tik paties laiko, bet ir finansinė, kuri yra būtina projekto resursų plėtimui ir atmosferiniam sistemos varikliui turbinos montavimui, t.y. kodinimui, kodinimui ir dar kartą kodinimui, nes testuotojas esu aš pats.

šiandien dviese montavome turbiną – po keletos bandymų gavosi „į tą pusę“, bet dar yra keletas smulkių nedadarymų, kuriuos artimiausiu metu įdiegsime. šis pakeitimas pridėjo vėjo smsdykai.lt sms žinučių siuntimui, kas paskutiniu metu brendo iki neleistinos ribos. šio projekto darbų sąrašas dar neišpildytas, todėl dar bus kas veikti vėstančiais orais.