nekategorizuota

pradėsiu nuo to, kad man sunku su bėgimu. nors kažką bėgu, kažką judu, bet tai tik lavonų gaivinimas. laikysena manu, tiesa pasakius, chujova, o kojos šiai sporto šakai per daug šleivos, bet aš kaip švarcas bandau kažką gimdyti. nors ištvermės kažkiek savyje pakaupęs, o noras pasikankinti žmonėms yra įgimtas, tai vis ieškau terpės improvizacijai. taigi, mano šių metų ambicingi bėgimo planai žlugo, kai patyriau kojos traumą. dienos lekia kaip greitieji japonijos traukiniai, o aš vis užsipi$ęs darbais, reikalais, sportais ir gyvenimais, o per sportus ir to sumauto gyvenimo nebeliko.

praėjo 3 mėnesiai po kojos traumos ir gal kokie 2 kai pradėjau lengvai trepsėti. inov’us dar panaudojau kelis bėgimus, kad įsitikinčiau, kad stabilumas pas juos net ne nulinis, o neigiamas ir padėjau juos prie concept’o, ir iš sekcijos išsitraukiau į šuns dienas išdėtus salomon’us. taip aš vėl pradėjau bėgioti sapieginėje, tik atsargiai statydamas kojas. pas trenerį nėjau, nes kanopa dar buvo ne fengshui, tai rinkau sapieginės trail kilometrus ir ieškojau priežasčių dar neiti pas trenerį. taip jau nutiko, kad treneris nusprendė jog reikia ultra trail varžybų lietuvoje, kitokio formato, ir taip atsirado ultra xtrasa gariūnai. nesąmonė, bet naujiena. taip jau susiklostė gyvenimas, kad šias nesąmoningas varžybas, kurias nes lrt per panoramą parodė, teko man su kolega laiką matuoti (na, dalyvių rezultatus fiksuoti, kas kiek nubėgo, kada kojas užlenkė, kiek ėdė-šiko ir trasoje džiaugsmingo laiko praleido), tai nori nenori teko ten nuo ryto tarčialinti. trumpa intro į šitą sporto renginį – bėgi max 12 valandų, ratukas 1km su trupučiu, per tą ratuką 150 metrų vertikalaus sukilimo. negana to, kad tai man buvo visiška darbo diena su valanda išvakarėse pilną automobilį inventoriaus susikrauti, bet ir kaip minimum trasoje būti su lig paskutiniu bėgiku. vis tik kolega čia buvo gėris – preliminariai sutarėme kad jis kažkiek pabus prie įrangos „pulto“, o po to – aš. taigi va nusprendžiau pasidaryti rytinį 2 valandų longrun’ą.

apšilimas? – čia ne sprintas kad reikėtų apšilti prieš varžybas, nes čia dyzelių išlikimas. startas duotas, dauguma bėga su lazdomis, o aš kai jų neturiu bėgu pats su savimi. bėgu, galvoju, suunto spartan sport rodo vėjus, as usual. kažkas mane lenkia, kažką aš – tai ir irkluoju tuos pusantro šimto sukilimo ratukus. valanda praėjo kaip vėjas, greitai ir antra artėjo. atėjo laikas ir ji atėjo, kas reiškė planų planų pasikeitimą. 2 valandų tikslas buvo pakeistas – gal dar valandėlę? po tos valandėlės ilgiau užsifiksavo tikslas „pusmaratonis“, vėliau – bent 2 kartus viršyti planą, t.y. 4 valandas, dar vėliau atsirado tikslas įveikti pusę trasos laiko, t.y. 6 valandas arba kol suunto išsikraus. na ką, irkluoju toliau. po 2 valandų nedidelėje trasoje žmonių kiekis ženkliai sumažėjo, nes lavoniena pradėjo nusiimti, o sraigės liko šliaužti toliau. bėgant 5-ą valandą man dašilo, kad tai ilgiausias mano bėgimas ever, nurungęs asveją, nors kilometrų kiekiu gavosi niekingi 25km. sasalinau toliau, mintys galvoje buvo gražios, ausinuko neturėjau. man patiko būti su savimi. kažkuriuo metu kolega pasakė, kad bėgu 7-as, o 6-as bėga tas ir tas, bet „tas ir tas“, mano suvokimu, buvo trail bėgimo etalonas. po 5 valandų lietus pradėjo merkti ir trasa pasidarė nei nubėgama, nei įbėgama – čiuožykla visomis dimensijomis. taip aš dar 2 ratukus pasikankinau.

savijauta. pirmuose ratuose kojas sugėlė širšės (nx nx nx). nuo stabdymo bėgant žemyn keturgalviai pradėjo dainuoti (ko ir reikėjo tikėtis). į kalnus bėgimo nebuvo, tik lipimas. visas buvau kiaurai šlapias – viršus nuo prakaito, visa kita nuo lietaus. kojos batuose nuo vandens kliuksėjo, batai buvo pilni žemių. pėdose jaučiau pritrintas nuospaudas. blogiausia buvo po 4 valandų, nes keturgalviai varė choru, bet po to nusprendė padaryti pietų pertraukėlę. tada vėl buvo galima improvizuoti. per lietų pačiuožinėjau 2 ratus, laikrodis rodė beveik 6 valandas malonumo, suunto nesąmonė pranešė low battery, tad visi ženklai sakė, kad planuotą 2 valandų epopėją reikia rišti. rišau ties 5:55:14. ta diena man prasidėjo 22:40, kai namie nusiprausiau ir nukritau į fotelį kapoti šilto maisto.

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

prieš metus pabandžius slides, šiais metais sausis default jau buvo rezervuotas kalnams. kalnams! daug trepsėjimo kur slysti ir dar daugiau veiksmo dėl logistikos, kol galiausiai laimėjo šamoni (angl. chamonix) su monblanu, prancūzijoje. skrydis lėktuvu į ženevą su persėdimu varšuvoje, po to valanda autobusu iki vietos, ale lietuviškos palangos. nors atvykau su slidinėjimo apranga, kol kas ji tyliai rūko kamputyje, nes visa tai – tik maskuotė trail bėgimo stovyklai ir ne bet kokiai, o kalnuose! nors visa ši avantiūra ne laiku ir nevietoje, nes dieną prieš dar gėriau antibiotikus, bet antrą kartą per savaitę neišskristi negeras trend’as, o ir į orą išskridusiems bilietams pinigų gaila.

kėliausi 4 val. ryto, skrydis, persėdimas, vėl skrydis, kratymasis autobusu ir per pietus final destination – jaučiausi žiauriai iš veido iškritęs, tad užmigau tik pro duris į triobą įžengęs. kaip dažniausiai per pietus – valandai. nors daugiau miego nepakenktų, bet reikia rengtis bėgimo aprangą, kol naktis neatėjo. track’as paruoštas, kaip vėliau supratau – per dėm optimistinis su niekingai 1300m vertikalaus sukilimo, bet juk taip gyventi linksmiau. su navigaciniai grybavimais ir nuklydimais, kalną pribėgau tik po 50min., tad tokiam sukilimui jau nelabai liko laiko, kaip ir mano maitinimosi atsargos buvo ribotai paskaičiuotos. prabėgau kiek leido laikas ir tuo džiaugiausi, nes po pusvalandžio trepsėjimo į kalną kojų pėdų priekinė dalis taip įsiskaudo, kad jau svajojau kada aš suksiuos atgal ir bėgsiu namo. nors paskutiniu metu daug laiko praleisdavau sapieginėje, bet ji nė iš tolo neprilygsta nuosekliam bėgimui į kalną, nes mūsuose mes galime nemažai surinkti sukilimo, bet tik su dažnais pakilimais ir nusileidimais, kur kojų vieni raumenys pailsi bėgdami į kalną, o kiti – į pakalnę. grįžtant bėgant nuo kalno prasidėjo kiti malonumai, kurie bėgimo metu nesijautė, bet žinojau, kad sekančią dieną keturgalviai raumenys dainuos, bet tai tik rytoj, o dabar aš noriu namo!

tą pirmą dieną susipakavau į nepilnas 2val. su beveik 600m sukilimo, kilometrų kiekis čia jau neesmė. strava tik nusikeikė „extreme suffer score“ su 185 taškais. diena veltui nepraėjo, apšilimas kitos dienos 1000m sukilimui padarytas. slidžių galvoje nė kvapo.

diena 2

šlipsai, tie kūdi kaklaraiščiai, turi sukaustyto pojūčio jausmą. nuo to laiko, kai, matyt, užsimoviau guinness kojines, baigėsi mano rimtumas. atėjus supratimui kurie darbiniai elementai yra nx, o kurie px, atsiraitojo ir rankovės. bet šiaip durnių visur yra daug. tas geras šypsnio jausmas, kai akimis girdi, bet viduje gyveni kitą, linksmą gyvenimą. o kitus tai erzina, nes priešai yra laimingi. penktadieniai yra šortų diena, ta proga nesenai gavau pastabą dėl jų, kad jie netinka darbinėje aplinkoje. smagu negirdėti. madingos margos ir ryškių spalvų kostiuminės kojinės puikiai perteikia mano požiūrį į aplinką – gyventi verta. eiti į darbą 8:00 ir dirbti viršvalandžius, tai savęs negerbti. nuvaksuotos lakierkos neįpareigoja, pagarbos ir svorio neužtarnauja, kompetencijos neaugina. noras rezultatui nepripučiamas, neįpučiamas ir neužauginamas. darbdavio teisė rinktis – ar 8 valandos užpakalio trynimo su menku rezultatu, ar lankstus darbo laikas su lūkesčius viršijančiu rezultatu. tik kad antpečiai negali būti ramūs, jiems trūksta veiksmo. taip gimsta humoras įmonėse, o aš, tuo tarpu, koją ant kojos užsikelsiu.