miestas

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

bėgti tai ne eiti. po avantiūros #1, dažniausiai eina skaičius 2, o kadangi dviračių sezonas jau uždarytas, tai vienu pasirinkimu buvo mažiau. naktinis 100km pėsčiųjų žygis pergalių ir kovų keliais buvo tinkamas pasirinkimas. neneigsiu, kad kad man patinka vaikščioti ir laiko šiam ėjimui, mano supratimu, aš skyriau tikrai daug – nuo 6 iki 11 ėjimo valandų per savaitę.

gal kai kam ir sukels juoką, bet tokią distanciją be pasiruošimo įveikti būtų labai sunku, o aš nenorėjau to daryti bet kokia kaina lipant pers save, bet iš malonaus laisvalaikio pėdinimo šis renginys man virto varžybomis. tai buvo pirmoji klaida, bet neesminė – per aukštas ėjimo tempas.

registruojantis vietoje nuotaika jau buvo sujota, nes ten buvo beveik palaida bala, nors gal ir aš pasidariau per daug nekantrus. registracijos ir starto vieta buvo skirtingose radviliškio miesto vietose ir dėl to norėjosi aiškesnės informacijos. kaip vėliau paaiškės, kelionės maršruto brėžinyje trūko atstumų tarp kontrolinių taškų ir pažymėtų vietovardžių.

starto vietoje vyko puikus inscenizuotas karo vaidinimas, po kurio ėjikams buvo duotas startas – žygis prasidėjo 17 val. dabar tai žinant buvo galima startuoti ir anksčiau, tik nežinia, ar kontroliniuose punktuose būtų buvusi kontrolė, kurioje reikėjo atsižymėti. nors jeigu eini dėl savęs, tai tas nėra svarbu, bet reikia gerbti ir organizatorius, kuriems tu nors ir nedaug, bet rūpi. organizavimas trasoje buvo labai geras, žymėjimas 10 balų iš 10-ies. visą kelią žygeivius lydėjo policijos ekipažai, painesnėse vietoje jie stovėdavo ir nukreipdavo tinkama kryptimi. dažnai trasoje pasirodydavo ir organizatorių „kontrolės“ automobilis. eiti buvo vienas malonumas. žinoma, kol ėjosi. kontroliniuose punktuose laukė maistas, karšta arbata ir ėjimo kortelės atžymėjimas, o sutemus ir karšti laužai.

sutemus pradėjo purkšti lietutis ir ne visuose poilsio punktuose buvo sausos vietos atsisėsti, todėl pasistiprinus iš karto teko eiti toliau. tai buvo antra vinis klaidų sąraše. o kad šlapiai nesėdėti, tam reikia reikia pasiruošti – pamoka ateičiai, o kad ir koks geras atrodo oras, apsiaustą nuo lietaus pasiimti yra būtina. šį kartą nepramečiau.

ėjimas tamsoje turi savo žavesį, kurį lydi monotonija – kur besidairysi, visur tamsa, o jeigu dar kelias ilgas ir tiesus, tai tas veikia, nes atrodo lyg viet0je eitum. man patiko dangos įvairumas, kad vietomis buvo asfalto, o vietomis žvyro keliukai, nes tai paįvairino patį ėjimą ir skaidrino aplinkos monotoniją. įdomu tai, kad skirtingai nei bėgime, po ilgų žvyrkelių norėjosi asfalto, nes tada ir kojų statymas stabilesnis, ir tempas didesnis, kurio nereikėjo didinti. ant galvos esantis žibintuvėlis puikiai švietė ir save pateisino, nors baterijų komplekto užteko tik 4-ioms valandoms. gerai, kad po ranka buvo jų rezervas ir ne vienas. lietus vietomis buvo intensyvesnis, bet nevarginantis, o žygis tęsėsi toliau. lankantis kontroliniuose punktuose tapo aišku, kad ant nugaros į kuprinę imti sunkų termosą buvo klaida, kaip ir imti per daug vandens, kuris taip pat lenkė nugarą prie žemės ir kurio buvo kontroliniuose atžymų taškuose. sunki kuprinė – anksčiau ar vėliau nugaros skausmas.

7-i kilometrai iki pusiaukelės kontrolinio punkto buvo asfaltu. lietus sustiprėjo, o iš priekio važiuojantys automobiliai vertė lipti į kelkraštį. tas erzino, o to rezultatas šlapios kojos, o vėliau ir nuospauda ant vienos kojos kulno. kitai taipogi nedaug trūko. tai buvo ilga ir šlapi atkarpa. pusiaukelės kontroliniame punkte taip norėjosi laužo ir šilumos, bet buvo tik arbata ir kareiviška košė. taip, tai buvo super, bet norėjo kai ko kito. suradus kur sausai bet šaltai prisėsti ant lauko laiptų, krimtau jau drungną kareivišką košę ir stebėjau, kaip intensyvėja lietus, kuris iš lengvos formos perėjo į vidutinio intensyvumo. nuo drėgmės ištino tiek rankų, tiek ir kojų pirštai, kurie pradėjo nemaloniai remtis į batų priekį.

ne be reikalo savaitę prieš ėjimą gilinausi į ėjimo avalynę, į kurią tada skeptiškai pažiūrėjau, o pasirodo, kad be reikalo – tai buvo didelė klaida. per galūnes žmogus praranda daugiau šilumos nei per visą kūną kartu sudėjus, o beveik visi bėgimo bateliai, tame tarpe ir mano crosstrail’iniai tokie buvo, yra perforuoti ir visiškai nedraugauja su lietumi. šlapios kojos – užprogramuotas šaltis ir ligos ieškojimas. ėjimo avalynė yra tam pritaikyta su visomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis – tinkamas padas kojas statant ant kulno (juk su bėgimo avalyne mes bėgame ne ant kulno), patogumas kojoms ilgai avint, tinkama ventiliacija ir atsparumas lietui bei baloms.

50km iš 100-uko buvo įveikta, o už „lango“ merkė lietus. aš turėjau begalę argumentų čia padėti tašką šiame ėjime ir nė vieno jį pratęsti. taip, buvo galima nueiti 20km, o gal ir net visus likusius 50, bet tas ėjimas jau nebūtų buvęs malonus, o kentėti šį kartą aš nebuvau nusiteikęs. taškas čia, daugėlaičiuose, ir buvo padėtas kartu su išvadomis kitiems ėjimams.