panevėžys

netikėtai ir nelauktai tapau šlubu ir laiko skleistinėje teigiamų pokyčių beveik nesimatė, todėl reikėjo imtis priemonių tam spręsti ne tik pasyviai gulint ant sofkutės. pradžiai apie priešistorę. rugsėjo mėn. 29 dieną panevėžyje dalyvavau duatlono varžybose, po kurių kojos nestreikavo, nemaudė ir neskaudėjo. kitą dieną po varžybų lengvu žingsneliu prabėgau „atsibėgimą“, po kurio buvo labai silpna užuomina vienai kojai prie čiurnos. dienos pertrauka visiems sportams, savijauta gera. 3-ia diena po varžybų buvo paskirta bėgimui, kuris man apkarto, nes bėgant paskutinius kilometrus koja su užuomina tiesiog įsiskaudo – nebuvo nei griuvimo, nei nikstelėjimo ar patempimo. po bėgimo jau pradėjau šlubuoti, o išorinė kojos vieta ties čiurna ištino. man ne pirmas kartas, vakarinio ištinimo ryte visiškai nebūna, bet tai būdavo su sąnariais. su čiurna aš pasikankinau – nei sekantis rytas, nei ateinančios dienos situacijos nekeitė – koja skaudamoje vietoje buvo ištinusi, o vaikščioti galėjau tik šlubuodamas. gerai, kad minant pedalus skausmo beveik nesijautė, bet krūvio didinimas kojai atsiliepdavo, todėl dviratį tam laikui pastačiau kiek toliau nuo savo akiračio. skausmas buvo gan įkyrus ir gan stipriai koncentruotas pėdos kulne, nes stojantis ant kulno skausmas padidėdavo. kojos visa pėda ties kauliuku iki pirštų buvo sutinusi ir liečiant skaudėdavo gan didelį plotą, bet tik išorinėje pusėje, vidinės pusės neskaudėdavo. dabar gerai nepamenu kurios kojos, bet vaikystėje žaidžiant krepšinį buvau patyręs traumą, kai buvau labai stipriai pasitempęs raiščius, galbūt tai ta pati koja.

taip pasikankinau savaitę – jokio pagerėjimo. skaudamos vietos tepimas fastum gel ir dolobene tepalais (tai, ką radau namie) taip pat nebuvo efektingi. kitos savaitės pabaigoje teko vykti pas specialistą apžiūrai.ortopedas-traumatologas paminkė, pasukiojo mano pėdą, rankomis spaudė skaudamą vietą ir aplink ją. po medikų apžiūros, štai ką aš išgirdau:

  • patempti raiščiai;
  • skausmo priežastis – didelis krūvis. spėju, kad duatlono bėgimas atkratė mano koją;
  • patarė koją „pasišildyti“;
  • jeigu po fizioterapijos situacija nepasikeis, reikės daryti magnetinio rezonanso tyrimą (mrt).

kadangi 2 savaitės šlubavimo man buvo kone mirtis, tad teko koją nešti „šildymo“ procedūroms. iš tiesų, šildymo ten nebuvo, buvo tik gydymas magnetinio lauko terapija veikiant žemo dažnio pulsuojančiu magnetiniu lauku, t.y. gydymas bemer 3000 slt įrenginiu. pasirodo, kad jis raudonojo spektro šviesą derina su pulsuojančiu magnetiniu lauku ir taip veikia organizmo ląstelių membranų molekulines ir submolekulines struktūras ir pagerina jų funkcionavimą. pradžioje į visą šį mokslinį kratinį aš žiūrėjau skeptiškai, bet blogiau būti tikrai negalėjo.

procedūra labai paprasta – bemer 3000 slt įrenginiui nustatomas šviesos srauto ir elektromagnetinio lauko intensyvumo derinys ir veikimo laikas. pirmoji procedūra buvo gal 5-iomis minutėmis trumpesnė, o kitos – po 21 minutę. kitą dieną po pirmosios procedūros buvo tokia mintis, kad lyg ir šiek tiek geriau, bet po kitų „šildymų“ situacija nesikeitė. šios procedūros trukmė – 10 seansų. po 6-ojo apsilankymo sekančios dienos rytas buvo kur kas šviesesnis, nes koją skaudėjo kur kas mažiau. dar po 2-jų apsilankymo jis beveik išnyko ir liko tik nežymus maudimas.

galvoje vis sukasi mintis, kad negydoma sloga dingsta po 7 dienų, o gydoma – po savaitės, bet ši fizioterapinė priemonė su bemer terapija mane pastatė ant abiejų kojų.

labiau, savaičių:

  • orientacinis bėgimas miške – pažintis su kompasu ir žemėlapiu;
  • dalyvavau 10 km bėgimo estafetėje;
  • duatlonas panevėžyje – buvo smalsu dalyvauti;
  • ruduo prasideda įprastais snargliais ir skaudančia gerkle;
  • per savaitę 75 km bėgimo – gyvenime nebuvau tiek daug bėgęs;
  • savaitė poilsio su išsukta koja;
  • xc vis praleidinėju, kaip ir buvau numatęs;
  • mėgstu rudenį.

beveik visada antra iš eilės blaivi diena, nors paskutiniu metu visos ramios. 1-adieniais neplanuoju darbo susitikimų, kaip ir 5-adieniais, nes nenoriu gadinto nuotaikos visų pirma sau, o norintys su manimi susitikti gali tai bandyti kitą darbo dieną, nors 4-adienis nerekomenduojamas. šiandien prasilenkiau su švarkuotu ir prakaitu prasmirdusiu vyru ir tai jau pirmadienį. šiandien skaudėjo koją, o aš ją naiviai smaugiau tikėdamas kad skausmas tik atsitiktinis. šis pirmadienio rytas buvo beveik neirzlus, nors šiąnakt miegojau mažiau nei 5-ias valandas. todėl ir nebėgau šiandien, geriau priešuždegiminį nuskausminantį kremą įsisavinsiu. vasaros kelionė į austriją vėl buvo paliesta, nors nuojauta sako, kad reikia ir lietuvoje kažką skirtingo suregzti. muilinė sėkmingai prišalusi smegenis, o skysto muilo bakelis jau pustuštis. artėja augalų sezonas, kurio jau pasiilgau, nors knygos šią žiemą dar neįveikiau. rytas buvo devyndarbis. panevėžys vis šviesesnis.

gėlių nedalaistymas virto paskenduolių skaičiavimu, todėl bandau gaivinti. dėmesys vis dar pabėgęs lyg rujojantis šuo, belieka tvarkytis su laiko trupiniais. bent kartą į mėnesį paimama kreditinė kortelė galėtų būtų su trimis nutrintais apsaugos skaičiais, nes kitaip sunku susiturėti. panevėžy šiandien oras atvėsęs, o mano galvoje verda fukušima. trupiniams laiko per daug, reikia juos užimti, kad dyki duonos nevalgytų. vienas protinis varžtelis, iš tų 32-jų, labiau prisisuko, pradėjo veržti, o kiti pradėjo birti, o pro plyšius skersas vėjas pučia. būtų smalsu susipažinti su knarkimo dažnio amplitude keičiantis metų laikams, kurie darosi vis labiau pažįstami. kažin, ar kitą koją į karstą pats įsikelsiu, ar įkels kiti? – reikia kalibruoti regėjimą raudoniems taškams, nors reikėjo jau senai.

dviračiai, dviračiai, dviračiai – žiemą juos darosi skaudu mylėti jų netreniruojant. purvas, drėgmė, šaltis nėra tie priedai, kuriais kiekvienas save gerbiantis dviračių mėgėjas norėtų lepinti savo inventorių, bet viena iš alternatyvų yra dviračių trekas, esantis panevėžio arenoje. savaitgalį gerų žmonių dėka visa saujelė entuziastų, kurių didžioji dalis buvo su savo plentiniais dviračiais, apsilankė ir išbandė aukštos kokybės treko trasą. smagu išbandyti naujoves, ypač kurios yra susijusios su mėgiamu užsiėmimu – dviračiais.

kol dar neatvėsę prisiminimai, skubu juos išdėstyti ir rašytine forma:

  • treko žiedo ilgis yra 250 metrų, danga – medis. ratai rieda smagiai, o posūkiai statūs ir aukšti, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nejaukiai, pavojingai ir gąsdinamai. atsistojus šalia kraštų supranti, kaip greitai jie statėja ir kokie pavojingi jie gali būti;
  • fix’o (angl. fix – fiksuotos pavaros dviratis) nebandžiau, nors keletas iš mūsų juos išbandė, kurie, berods, buvo titaniniais rėmais. fix’ai sutverti labai paprastai ir tvirti – paprasti ratai su ypatingai kietai pripūstomis padangomis ir fiksuotas bėgis, t.y. sukantis galiniui ratui jis suka ir priekinę žvaigždę nesvarbu, ar ratas sukasi pirmyn, ar atgal – atitinkamai sukasi ir pedalai. yra labai svarbu tai nepamiršti, nes su tokiu dviračiu nepariedėsi nesukdamas pedalų. beje, šie dviračiai yra be stabdžių, o stabdymas vyksta lėtėjant dviračiui;
  • treko trasa yra sužymėta juostomis, lyg bėgimo takeliai, kurios padeda orientuotis važiuotojui – kuo toliau nuo treko maniežo ašies, tuo ją reikia įveikti didesniu greičiu, kad išcentrinė jėga dviratininką prispaustų prie stačios treko takelio dangos. pati tolimiausia, mėlyna juosta, skirta važiuojantiems virš 40 km/val. greičiu;
  • iš viso važiavau 4 kartus, kiekvieną po ~10 km, vidutinis bendras važiavimo laikas 37,3 km/val. kai pagalvoji, kad pravažiavau 160 ratų, atrodo neįtikima, nors jie tesudaro 40 km;
  • oras arenoje yra apgaulingas – stovint nėra šalta, bet greičiau važiuojant jaučiasi, koks iš tikrųjų vėsus jis yra, todėl verta apsirengti šilčiau. aš buvau su dviratininko šortais ir ilga neperpučiama viršutine dalimi, su kuria man per karšta nebuvo – kojos vėsaus oro nejautė, vėsu buvo tik viršutinei kūno daliai;
  • pirma mintis pramynus keliolika ratų – nenuobodus roleris, ypač kai ratus suki ne vienas;
  • kadangi dviračių treko šlaitų statumas, priklausomai nuo vietos manieže, yra skirtingas, taip galima koreguoti ir fizinį krūvį – jeigu norisi labiau padirbėti, labiau mini įkalnėn, jeigu norisi tik ratus ištvermei pasukti – renkiesi apatinę treko dalį.

bendras įspūdis – man patiko, todėl norėčiau bent kartą į savaitę tuo pasimėgauti. tiesa, grįžtant į vilnių pagalvojau, kad verta į panevėžį keltis gyventi.