laikas

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

nauji metai atėjo, tad norėtųsi ir naujienų, kurias metams įsibėgėjus galėčiau įvardinti kaip vienerių metų senienas, netinkamas antikvariatams. minčių srauto tėkmė jau senai išmoko pasirinkti alternatyvius kelius į galvą įsuktiems medvaržčiams aplenkti, bet kasydamasis galvą negali jų išvengti. daug ko mes nespėjame, nes daug ko nenorime spėti, negalime spėti ir tuos tikslus norime pamiršti. todėl stiprios pastangos naiviai save apgauti baigiasi tikslų nukėlimu kitiems, ateinantiems metams, ir lengvabūdišku savęs pagrūmojimu. taip ir stumiasi kiaura baidarė betoniniu grindiniu į priekį. bet ir tai turi savo teigiamų polių, nes tampame kūrybingesni, nes nesinori, kad tyla kartotųsi – pradedame gudrauti kurdami stipresnius argumentus savo poelgiams pateisinti. nekeista, kad tam net šokoladiniai saldainiai padeda, nes kitokiems aš esu alergiškas.

reikės nueiti į ūkinių prekių parduotuvę ir paieškoti ne prisukamo, o elektroninio laiko generatoriaus.

sunku atsakyti į klausimą, ko yra vertas vėjui išleistas laikas. laiko skleistinėje išdėliotos pastangos neatspindi siektino rezultato, todėl iš dalies teiginys, kad laiką mes norime greičiau prabėgti, turi prasmės krislą. vyrai ir moterys gan skirtingi, todėl vyrai yra per daug jautrūs savo vidinio ego revoliucijoms ir dar moterų rankomis. kad nebarstyti laiko vėjui, patarimai sako rasti užimtumą, bet aš čia matau netgi didesnę grėsmę. štai tuščiai sėdint namie galima rasti stiprų motyvą nuplauti buto langus, kad statinis vaizdas būtų ryškesnis. užimtumas tolygu išsikraustymui a) iš proto, b) iš namų. aš nerandu atsakymo klausimui, ar gyvenimas yra dėl miego, ar miegame dėl gyvenimo. argumentų yra begalė ir kiekvienas pats kalba už save ir dar kitus kursto savo pusėn. o su laiku mes tampame pikti ir irzlūs.

laikas matuojamas valandomis, o vėjas – metrais per valandą, todėl niekas neturi teisės pasakyti, kad laikas ir vėjas nėra susiję. parašiau ne tai ką norėjau, o tai, ką norėjau, neparašiau.

ir namie taip būna, kad laikas būna lyg darbe, kuris ore kabo ir jį turi atsėdėti. atsisėdęs prie kompiuterio buku veidu naujini jau pusmetį atidarytus naršyklės skirtukus, o ten vis ta pati informaciją, nes tą dieną orus jau tikrinai begalę kartų. sunku, kai tokio laiko nėra kuom pakeisti, o miegas atrodo lyg iššvaistytos vertingos gyvenimo akimirkos. sėdžiu ir spoksau į televizorių ir laukiu naujų pasisakymo tuose keliuose dviračių forumuose, kai žiemos knyga gan giliai pastumta po lova ir pasidengusi tukliu dulkių sluoksniu, lyg kareiviška maskuote.

dar lieka šaldytuvas, kai vyksta didysis maisto migravimas iš jo į pilvą, kol tas pasako out of service. beviltiškas laiko tempimas ir rytinis miego trūkumas su pilnu skrandžiu apvirškinto maisto. mechanika lašina purvo lašus, drabužiai nuo džiovyklės sėkmingai sukasi skalbimo būdoje ir taip trukdo man eiti miegoti.