laikas

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

nauji metai atėjo, tad norėtųsi ir naujienų, kurias metams įsibėgėjus galėčiau įvardinti kaip vienerių metų senienas, netinkamas antikvariatams. minčių srauto tėkmė jau senai išmoko pasirinkti alternatyvius kelius į galvą įsuktiems medvaržčiams aplenkti, bet kasydamasis galvą negali jų išvengti. daug ko mes nespėjame, nes daug ko nenorime spėti, negalime spėti ir tuos tikslus norime pamiršti. todėl stiprios pastangos naiviai save apgauti baigiasi tikslų nukėlimu kitiems, ateinantiems metams, ir lengvabūdišku savęs pagrūmojimu. taip ir stumiasi kiaura baidarė betoniniu grindiniu į priekį. bet ir tai turi savo teigiamų polių, nes tampame kūrybingesni, nes nesinori, kad tyla kartotųsi – pradedame gudrauti kurdami stipresnius argumentus savo poelgiams pateisinti. nekeista, kad tam net šokoladiniai saldainiai padeda, nes kitokiems aš esu alergiškas.

reikės nueiti į ūkinių prekių parduotuvę ir paieškoti ne prisukamo, o elektroninio laiko generatoriaus.

sunku atsakyti į klausimą, ko yra vertas vėjui išleistas laikas. laiko skleistinėje išdėliotos pastangos neatspindi siektino rezultato, todėl iš dalies teiginys, kad laiką mes norime greičiau prabėgti, turi prasmės krislą. vyrai ir moterys gan skirtingi, todėl vyrai yra per daug jautrūs savo vidinio ego revoliucijoms ir dar moterų rankomis. kad nebarstyti laiko vėjui, patarimai sako rasti užimtumą, bet aš čia matau netgi didesnę grėsmę. štai tuščiai sėdint namie galima rasti stiprų motyvą nuplauti buto langus, kad statinis vaizdas būtų ryškesnis. užimtumas tolygu išsikraustymui a) iš proto, b) iš namų. aš nerandu atsakymo klausimui, ar gyvenimas yra dėl miego, ar miegame dėl gyvenimo. argumentų yra begalė ir kiekvienas pats kalba už save ir dar kitus kursto savo pusėn. o su laiku mes tampame pikti ir irzlūs.

laikas matuojamas valandomis, o vėjas – metrais per valandą, todėl niekas neturi teisės pasakyti, kad laikas ir vėjas nėra susiję. parašiau ne tai ką norėjau, o tai, ką norėjau, neparašiau.

ir namie taip būna, kad laikas būna lyg darbe, kuris ore kabo ir jį turi atsėdėti. atsisėdęs prie kompiuterio buku veidu naujini jau pusmetį atidarytus naršyklės skirtukus, o ten vis ta pati informaciją, nes tą dieną orus jau tikrinai begalę kartų. sunku, kai tokio laiko nėra kuom pakeisti, o miegas atrodo lyg iššvaistytos vertingos gyvenimo akimirkos. sėdžiu ir spoksau į televizorių ir laukiu naujų pasisakymo tuose keliuose dviračių forumuose, kai žiemos knyga gan giliai pastumta po lova ir pasidengusi tukliu dulkių sluoksniu, lyg kareiviška maskuote.

dar lieka šaldytuvas, kai vyksta didysis maisto migravimas iš jo į pilvą, kol tas pasako out of service. beviltiškas laiko tempimas ir rytinis miego trūkumas su pilnu skrandžiu apvirškinto maisto. mechanika lašina purvo lašus, drabužiai nuo džiovyklės sėkmingai sukasi skalbimo būdoje ir taip trukdo man eiti miegoti.

trypiame kojomis ir klausome šventinių sveikinimų. dieną prieš ekranus puošia siaubo filmai su kartuvėmis, o susibūrimo dieną kenčiame nuo skrandžio opaligės ir išjungiame nusipenėjusių, save dievo tarnais besivadinančių, tipų fizionomijas per televizijas. smagu pabendrauti per nenutrūkstantį keletos dienų maitinimosi maratoną ir prisiminti, kiek kas metus mūsų buvo daugiau. sustojusių laikrodžių kolona tyliai stovi vietoje ir kiek nejaukiai drumsčia tylą. neįprastas jų elgesys kelia maištą ir neramina, o manasis rankinis laikrodis dar visai nesenai veikė be priekaištų. tylus jų žvilgsnis išduoda liūdnas jų rodykles, o lėti mechanizmai poilsyje kaupia dulkes.

kiekvienas laikrodis turi suskaičiuotą savo minučių kiekį.