zapyškis

vieną vakarą paspangau, kitą rytą atsikėliau ir nenorėjau dienos vėjams paleisti. ta diena buvo ilgasis mindauginių savaitgalis, 3 laisvos nuo darbų dienos. kaip visada man sunkiausia pajudėti iš vietos, o tą rytą dar nebuvau kažko konkretaus suplanavęs, nes tingulys ir karštis traukė prie žemės. penktadienio rytą leidau sau iki 9 val. pamiegoti ir iš lovos išlipus dar pamedituoti, ką doro tą dieną nuveikus. velniop viską ir nusprendžiau dieną skirti dviratizmui. kelionės tikslas – iš vilniaus dviračiu nusigauti iki jurbarko. iš akies buvau primetęs, kad turėtų susidaryti ~220 km, bet jaučiau, kad 250 km tikrai bus. lengvai užkandau, pasiėmiau ne daugiau kaip įprastam važiavimui imamų reikmenų ir pajudėjau. tiesa, hematogenus namie palikau, tad išjudėjau tokios sudėties:

  • kalninis 29′ dviratis;
  • suspausto oro balionėlis ir kamerų remonto komplektas;
  • 0,75 litro gertuvė ant dviračio rėmo ir 1,5 litro vandens bambalis galinėje dviratininko marškinėlių kišenėje;
  • akiniai nuo saulės, šalmas savaime suprantama;
  • 2 energetiniai geliukai;
  • 100 litų grynaisiais;
  • pilnai pakrautas mobilusis telefonas;
  • daugiau nei buvau apsirengęs jokios papildomos aprangos neturėjau.

išvažiavau. maršrutas buvo pasirinktas ekspromtu – važiuoti „viršumi“ pro elektrėnus ir vievį netraukė, tada kitas kelias liko grigiškės-trakai ir kažkur į reikiamą pusę. taip ir padariau. kelio dangos sau nesunkinau, nes ir taip buvau nusiteikęs, kad tą dieną bus kas veikti, tad rinkausi lengviausius kelius, t.y. asfaltuotą kelio dangą, nors buvo ir bekelės. kaip ir tikėjausi, morališkai sunkiausia buvo dasigauti iki kauno. vilnius-grigiškės-trakai kelias buvo aiškus, nors trakuose tikėjausi greičiau būti. nuo trakų totalus ekspromtas – kelią aukštadvario link aš žinojau ir dviračiu jis man nelabai tinkamas atrodė, tad važiavau link semeliškių, o nuo ten neišvengiau ir aukštadvario. visiškas plentas ir stabilūs 35 laipsniai šilumos pavėsyje. čia aš kepiau ir adaptavausi karščiui, o toliau jau tik kepiau. pirmas sustojimas aukštadvaryje ir pirmasis skysčių pasipildymas. šokoladinis batonėlis ir judu toliau.

birštonas – gražus miestelis, mielas ir malonus. nuo birštono palei nemuną miškeliu eina asfaltuotas takelis iki prienų. prienuose sėkmingai grybavau ir kelią link skriaudžių iškeičiau į bekelę „kažkur link kauno“. prienuose gėrimų papildymas ir „ta“ kryptimi besikratydamas žvyrkeliais atsidūriau prie juragių, netoli kauno. čia jau vietos buvo žinomos, o vandens atsargų papildymas dar labiau įkvėpė stimulo. skaitliukas jau rodė nuvažiuotus 150 km. juragiai-mastaičiai-zapyškis buvo greita atkarpa, nes buvo jau važiuota ir žinoma.

nuo zapyškio tikėjausi greitai atsirasti jurbarke, bet čia aš klydau, geras asfaltuotas kelias iki kriūkų buvo tiesioji mano tikslo link, bet po to asfaltas kilo link lukšių, kurie yra netoli šakių miestelio, vadinasi man gautųsi nemažas lankas. nuo kriūkų dar bandžiau vazžiuoti bekele, kaip man atrodė laikiausi upės pusės, bet čia aš susimaišiau. žemėlapio po ranka nebuvo, o gelgaudiškio (neminėki to žodžio be reikalo) link jau judėjo dviratė pagalba iš jurbarko.

nemesk kelio dėl takelio.

būtent taip aš ir padariau – grįžau į plentą ir judėjau lukšių link, nuo kurių iki šakių buvo 8 km, o šakiai-jurbarkas buvo 28 km. nebuvo kur dėtis, nes vakaras lipo ant kulno, o kantrybė stebėtinai greitai sekė. mano klaida buvo, kad nuo kriūkų žvyrkeliu nevažiavau link plokščių, bet gyveni ir mokiniesi. dar nuo šakių pasukau link briedžių pasitikti savo pagalbos, tai sudarė dar papildomus 14 km. netoli jurbarko kadrai jau pradėjo šokinėti ir dar nespėjome į kebabinę, kuri prieš nosį duris užvėrė. bet spėjome į degalinę kiduliuose, kuri manęs laukė su karštu submarinu, šalta coca-cola ir rojaus skonio bounty batonėliais. lauke temo, tad maudynes karjere bendru sprendimu atidėjome ateinančioms kartoms.

ne kiek pavargau, kiek gale viskas užpi$o. nuvažiuota lygiai 280 km per 10:37 val., vidutiniu kadensu 88, hr 108/186. išgėriau 8 litrus skysčių, suvartojau 2 energetinius geliukus, 2 bananai, 2 šokoladiniai batonėliai, 1 karštas submarinas su 3 x bounty on final destination. galutinis tikslas dar buvo papildytas šašlykais.

netikėtai ir nelauktai šiandien kaune atidariau šių metų plento dviračių sezoną. jau vakar sukau uodegą apie išvažiavimą už miesto, o šiandien kaip tik tam pasitaikė tinkamas momentas.

važiavome taip vadinamą „sriubos“ ratuką, kurio ilgis ~50 km. temperatūra kaune rodė +3 laipsnius šilumos ir mieste judėjome gan smagiai, o ir saulutė pavasariškai kaitriai švietė. važiuotojų viso buvo 4, todėl kelionė liūdna nebuvo. kelio danga puikiai sausa, nesusidūrėme ir su mano tikėtu nuo žiemos kelkraščiuose užsilikusiu žvyru, tik važiuojant plentu, vingiuojančiu zapyškio miškeliu, danga buvo visiškai padengta sniegu ir ledu, nes pavėsyje šis žiemos paveldas ilgai užsilaiko. kelio danga nuo žiemos neišgadinta, su duobėmis susidūrėme tik nuo kačerginės link kauno judant, visur kitur kelias geras, o automobilių eismas retas.

pusę kelio nuvažiavę visi užgėlėme kojų pirštus, o su rankomis beveik taip pat. man visam kūnui nebuvo šalta, vėjas neperpūtė, bet kojoms ir rankoms buvo liūdesys, negelbėjo nei žieminiai antbačiai, nei super storos žieminės dviratininko pirštinės. gelbėjo tik vieno iš mūsų su savimi vežtas termosas su šilta arbata, paskaninta medumi (už ką jam ir ačiū). manau, kad važiuoti dar į plentą ankstoka, nes gaila galūnių, verčiau dar keletą savaičių palaukti ir tada dumti.

kelionės statistika skurdi – 58.2 km per 2:22:14, vidutiniu 24.6 km/val. greičiu. skurdumą atperka gera nuotaika gaiviame ore su teisingais bendraminčiais. džiaugiuosi, kad dviračių sezonas jau atidarytas, dabar svarbu tik gerai paruošti formą.

o dviratininko drabužių džiovinimas po važiavimų tiek lauke, tiek ir panevėžio treke, atrodo štai taip: