mtb

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

vos paršliaužiau, o tiek 80 su viršum kilometrų šiandien man buvo pereboras. plentinė technika kiek pavargusia guma, todėl vis nesiryžtu su ja išriedėti smulkios skaldelės asfalte rinkti, nes nerandu motyvacijos iš visų kampų susirinkti remonto komplektą: balionėlis, kameros, dar kažkas garaže ir po kambarius ištampyta. ai, kitą kartą. pradžia buvo teisinga ir motyvuota, kai pusiaukelės širvintų žiedas buvo lūžio taškas ir kritusios moralės momentas. šį kartą vienam prieš vėją dirbti nesinorėjo, bet pasirinkimo nebuvo, o nuotaiką protarpiais koreguodavo iš už debesų išlindusi saulutė. savo įkalnių šį kartą neėmiau, kuom ir džiaugiuosi, nes jų papėdėje mane būtų ir radę.

fat mtb kanjonas atgal visai nenorėjo riedėti tai myniau ne kojomis, o valios pastangomis. turtinga to 29’erio transmisija, bet šiandien man ji nelipo: tai per didelis mynimo tankis, tai per retas, bet gerai nusisekė mažiausias žvaigždes pazulinti. eigoje buvo lengvų užuominų apie „pompą“, bet nuovargis paėmė prizinę vietą. buvau atpratęs nuo ilgo mynimo, nors sėdimosios neprisitryniau. visi drabužiai – kiaurai šlapi nuo prakaito.

3 val. mynimo 28,2 km/val. vidutiniu greičiu, vidutinis širdies pulsas 153, minus 2,4 kg nuo svorio grįžus, kelyje išgerta 0,7 litro skysčių, atstumas 85 km. grįžus 2 val. nesiorientavau erdvėje. grįžęs net nepersirengęs puoliau prie šaldytuvo kapoti mėlynių pyrago ir gerti vandens. būčiau kibirą išgėręs jei ne saugikliai, apsiribojau litru.

o šiaip savimi nusivyliau, tikėjausi, kad bus lengviau. rytoj laukia lengvas atsimynimas arba sporto klubas. arba abu. laukiu rytojaus, kad pietų metu pusryčiams išsikepčiau kiaušinių ir užsigerčiau pepsi su ledukais.

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.

1-a dalis

smagu startuoti nustebus maloniomis smulkmenomis. starto vieta buvo kalno apačioje priešais kelių šimtų metrų plačią asfaltuotą atkarpą, kuri kiekvienas pagal savo pajėgumą galėjo užsiimti sau tinkamą poziciją, kurią pakoregavo ir dalyvių koncentraciją praretino ilga įkalnė, kuri, atrodo, akimirksniu praplaukė su visa dviratininkų minia. užlėkus viršuje tukums miestelio širdis su siauromis ir plačiomis gatvelėmis, vingiuotais posūkiais, akmenimis grįsta danga ir minia gyventoju, palaikančių dalyvius. viskas pasirodė per daug protingai sustyguota, kad net išvažiavus iš vietomis labai siaurų miesto gatvelių, buvo daugelis vietų lenkimui.

prasidėjo platūs žvyrkeliai, keliukai tarp sodybų, posūkių ir greitų vietų nestigo, o greitį ribojo smėlis ir pakilimai. gerą gabalą trasos nuvažiavus sugebėjau nusikratyti grandinę taip, kad ji užkrito ant pedalo, o sustojimas ir grandinės sureguliavimas koja ir rankomis kainavo keletą minučių laiko, vėl važiuoti buvo smagu. varžybose neturiu laiko dairytis aplinkui, nes visas dėmesys būna sutelktas į kelią, bet tankiai ąžuolais apsodintą akmeninį kelią nepastebėti nebuvo įmanoma, nes juo važiuojant dar ir kratė nevaikiškai. neapsakomas senovės didybės ir galybės jausmas, kai ąžuolai pilnai supa galvą, kurią pakėlęs tematai tik vėsų žalių lapų vainiką ir ranką nubraukęs prakaitą suki toliau. jei ne su viena, tai su kita grupele artėjau prie miškų medžio lapijos, kur yra tukums slidinėjimo trasa. čia sporto, aka rexona, grupės dalyviai turėjo įveikti 2 ratus, o mėgėjai tik 1.

pradedu sukti pirmą ratą iš dviejų. organizmas jau norėjo kiek atsikvėpti nuo žvyro dulkių ir saulės radiacijos, bet prakaitui nudžiūti nebuvo lemta. miško takeliais buvo vingiuota, vietomis vienvėžiai ir dažniausiai lėti. buvo viena atkarpa, neilga, gal keli šimtai metrų, kuri mane lengviau, bet žudė kaip ir lietuviška pieva molėtuose – kratalas siaubingas, greičio kritimas iki pėsčiojo. vėliau trasa nenuobodi, buvo ir dumblynų, pakilimų ir nusileidimų. liūdna čia nebuvo: priešais slidinėjimo trasos kalnas ir vienvėžis į jį. viršūnėje nusileidimas ir dar toks pat kalniukas, kurio viršuje jau buvau pasiilgęs saulės, kad galėčiau leistis žemyn. įsukęs į antro kalno viršūnę aš pradedu keiktis, nes matau, kad tai dar ne viršūnė, o tik pusiaukelė iki dar aukštesnės vietos. smagu, prakaituoju toliau. nusileidimas į pavėsį ir sukinėjimasis tarp šlaitų ir medžių. žiūrėjimas kur važiuoti kontroliavo vairą, kojas ir rankas, tad visos galūnės dirbo išsijuosusios. kiek kitaip nei pas mus, lietuvoje, čia ištisai buvo daug dalyvių tiek prieš mane, tiek ir už manęs. kaip įprasta turėjau 2 gertuves, bet girdymo punktuose atsigaivinimui lėtindavau tempą. pastovus taikinių matymas, lenkimas ir jų išlaikymas, greitai mane privedė prie 2-ojo rato.

susukus tuos abu apendiksus išlindau į dar nevažiuotą ir nepažįstamą ruožą. ženkliai praretėjusia grupele mynėme toliau. mano nuostabai kalnai dar nebuvo pasibaigę, tik šį kartą jie buvo xc stiliaus, tai net dabar keista, kaip aš ten sveikas ir gyvas likau. vėl gelbsti maitinimo taškas. gan greitai pamačiau lentelę „finish“, kuri mane ir suklaidino, nes tikėjausi greitai išvysti finišo tiesiąją, bet tai buvo tik judėjimo kryptis. važiuojame 3 ir gerai spaudžiame tapkę. žiūrovai, fotografai, organizatoriai, upeliukas ir trasos žymėjimas tiesiog švilpė pro akis, o aš paskutinis bandau išsilaikyti mūsų trejete. vienas nusikratė grandinę, toliau irkluojame 2, o man vis ramybės neduoda lentelė „finish“. miške į kalną paspaudžiu ir toliau tempiu vienas. nepastovus kelias miške, kalnai ir pakalnės, ties kažkuriuo posūkiu matau, kad paskutinis mano persekiotojas atsilikęs, bet aš toliau prakaituoju. xc tipo nusileidimas nuo afigienai stataus kalno ir plačiame žvyrkelyje matau taikinį. tiesiojoje bandau dasitraukti, kol dar ne finišas. iki eilinio posūkio miškan dasitraukiu ir aplenkiu, bet atmintyje lieka užfiksuotas dar vienas taikinys. finišo jaučiuosi pasiilgęs kaip negaliu. pavyko ir iki antrojo dasikapstyti, bet finišo dar nėra. prasilenkėme. neilgai trukus išdygo tukums prieigos, o mano persekiotojas mane vėl aplenkė. asfaltuotomis miesto gatvėmis spaudžiame tapkę – jis priekyje, o aš ant rato. privažiuojame starto pradžią, po kurios eina ilgoji ir ilgas nežemas kalnas, kurio viršuje mano svajonių finišas. spidometro neturiu, bet jaučiu, kad tiesiojoje sukame virš 40 km/val. kalno viršuje pastebimas dar vienas dviratininkas, sunkiai bandantis jį įveikti. pamatęs tą kalną džiaugiausi lyg vaikas, nes aš žinojau savo stipriąsias savybes. į kalną atsukau kaip reikalas. susirinkau ir tą kitą dviratininką kalne alpstantį. į kalną atsistojęs švaistiklius taip sukau, kad mačiau tik asfaltą ir girdėjau visa gerkle plyšančius palaikančius žiūrovus, kurie dar labiau mane užvedė. finišavau 13 sekundžių atitrūkimu.

dar liko organizacinė renginio dalis.