Skip to content

Kategorija: mtb

vakar sėmė, semia šiandien

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

Leave a Comment

pirmasis metų nusilesimas plente

vos paršliaužiau, o tiek 80 su viršum kilometrų šiandien man buvo pereboras. plentinė technika kiek pavargusia guma, todėl vis nesiryžtu su ja išriedėti smulkios skaldelės asfalte rinkti, nes nerandu motyvacijos iš visų kampų susirinkti remonto komplektą: balionėlis, kameros, dar kažkas garaže ir po kambarius ištampyta. ai, kitą kartą. pradžia buvo teisinga ir motyvuota, kai pusiaukelės širvintų žiedas buvo lūžio taškas ir kritusios moralės momentas. šį kartą vienam prieš vėją dirbti nesinorėjo, bet pasirinkimo nebuvo, o nuotaiką protarpiais koreguodavo iš už debesų išlindusi saulutė. savo įkalnių šį kartą neėmiau, kuom ir džiaugiuosi, nes jų papėdėje mane būtų ir radę.

fat mtb kanjonas atgal visai nenorėjo riedėti tai myniau ne kojomis, o valios pastangomis. turtinga to 29’erio transmisija, bet šiandien man ji nelipo: tai per didelis mynimo tankis, tai per retas, bet gerai nusisekė mažiausias žvaigždes pazulinti. eigoje buvo lengvų užuominų apie „pompą“, bet nuovargis paėmė prizinę vietą. buvau atpratęs nuo ilgo mynimo, nors sėdimosios neprisitryniau. visi drabužiai – kiaurai šlapi nuo prakaito.

3 val. mynimo 28,2 km/val. vidutiniu greičiu, vidutinis širdies pulsas 153, minus 2,4 kg nuo svorio grįžus, kelyje išgerta 0,7 litro skysčių, atstumas 85 km. grįžus 2 val. nesiorientavau erdvėje. grįžęs net nepersirengęs puoliau prie šaldytuvo kapoti mėlynių pyrago ir gerti vandens. būčiau kibirą išgėręs jei ne saugikliai, apsiribojau litru.

o šiaip savimi nusivyliau, tikėjausi, kad bus lengviau. rytoj laukia lengvas atsimynimas arba sporto klubas. arba abu. laukiu rytojaus, kad pietų metu pusryčiams išsikepčiau kiaušinių ir užsigerčiau pepsi su ledukais.

7 Comments

69 xc maratonas – su galimybe save pribaigti

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.

2 Comments

mtb kalnai pas braliukus latvius (2/3)

1-a dalis

smagu startuoti nustebus maloniomis smulkmenomis. starto vieta buvo kalno apačioje priešais kelių šimtų metrų plačią asfaltuotą atkarpą, kuri kiekvienas pagal savo pajėgumą galėjo užsiimti sau tinkamą poziciją, kurią pakoregavo ir dalyvių koncentraciją praretino ilga įkalnė, kuri, atrodo, akimirksniu praplaukė su visa dviratininkų minia. užlėkus viršuje tukums miestelio širdis su siauromis ir plačiomis gatvelėmis, vingiuotais posūkiais, akmenimis grįsta danga ir minia gyventoju, palaikančių dalyvius. viskas pasirodė per daug protingai sustyguota, kad net išvažiavus iš vietomis labai siaurų miesto gatvelių, buvo daugelis vietų lenkimui.

prasidėjo platūs žvyrkeliai, keliukai tarp sodybų, posūkių ir greitų vietų nestigo, o greitį ribojo smėlis ir pakilimai. gerą gabalą trasos nuvažiavus sugebėjau nusikratyti grandinę taip, kad ji užkrito ant pedalo, o sustojimas ir grandinės sureguliavimas koja ir rankomis kainavo keletą minučių laiko, vėl važiuoti buvo smagu. varžybose neturiu laiko dairytis aplinkui, nes visas dėmesys būna sutelktas į kelią, bet tankiai ąžuolais apsodintą akmeninį kelią nepastebėti nebuvo įmanoma, nes juo važiuojant dar ir kratė nevaikiškai. neapsakomas senovės didybės ir galybės jausmas, kai ąžuolai pilnai supa galvą, kurią pakėlęs tematai tik vėsų žalių lapų vainiką ir ranką nubraukęs prakaitą suki toliau. jei ne su viena, tai su kita grupele artėjau prie miškų medžio lapijos, kur yra tukums slidinėjimo trasa. čia sporto, aka rexona, grupės dalyviai turėjo įveikti 2 ratus, o mėgėjai tik 1.

pradedu sukti pirmą ratą iš dviejų. organizmas jau norėjo kiek atsikvėpti nuo žvyro dulkių ir saulės radiacijos, bet prakaitui nudžiūti nebuvo lemta. miško takeliais buvo vingiuota, vietomis vienvėžiai ir dažniausiai lėti. buvo viena atkarpa, neilga, gal keli šimtai metrų, kuri mane lengviau, bet žudė kaip ir lietuviška pieva molėtuose – kratalas siaubingas, greičio kritimas iki pėsčiojo. vėliau trasa nenuobodi, buvo ir dumblynų, pakilimų ir nusileidimų. liūdna čia nebuvo: priešais slidinėjimo trasos kalnas ir vienvėžis į jį. viršūnėje nusileidimas ir dar toks pat kalniukas, kurio viršuje jau buvau pasiilgęs saulės, kad galėčiau leistis žemyn. įsukęs į antro kalno viršūnę aš pradedu keiktis, nes matau, kad tai dar ne viršūnė, o tik pusiaukelė iki dar aukštesnės vietos. smagu, prakaituoju toliau. nusileidimas į pavėsį ir sukinėjimasis tarp šlaitų ir medžių. žiūrėjimas kur važiuoti kontroliavo vairą, kojas ir rankas, tad visos galūnės dirbo išsijuosusios. kiek kitaip nei pas mus, lietuvoje, čia ištisai buvo daug dalyvių tiek prieš mane, tiek ir už manęs. kaip įprasta turėjau 2 gertuves, bet girdymo punktuose atsigaivinimui lėtindavau tempą. pastovus taikinių matymas, lenkimas ir jų išlaikymas, greitai mane privedė prie 2-ojo rato.

susukus tuos abu apendiksus išlindau į dar nevažiuotą ir nepažįstamą ruožą. ženkliai praretėjusia grupele mynėme toliau. mano nuostabai kalnai dar nebuvo pasibaigę, tik šį kartą jie buvo xc stiliaus, tai net dabar keista, kaip aš ten sveikas ir gyvas likau. vėl gelbsti maitinimo taškas. gan greitai pamačiau lentelę „finish“, kuri mane ir suklaidino, nes tikėjausi greitai išvysti finišo tiesiąją, bet tai buvo tik judėjimo kryptis. važiuojame 3 ir gerai spaudžiame tapkę. žiūrovai, fotografai, organizatoriai, upeliukas ir trasos žymėjimas tiesiog švilpė pro akis, o aš paskutinis bandau išsilaikyti mūsų trejete. vienas nusikratė grandinę, toliau irkluojame 2, o man vis ramybės neduoda lentelė „finish“. miške į kalną paspaudžiu ir toliau tempiu vienas. nepastovus kelias miške, kalnai ir pakalnės, ties kažkuriuo posūkiu matau, kad paskutinis mano persekiotojas atsilikęs, bet aš toliau prakaituoju. xc tipo nusileidimas nuo afigienai stataus kalno ir plačiame žvyrkelyje matau taikinį. tiesiojoje bandau dasitraukti, kol dar ne finišas. iki eilinio posūkio miškan dasitraukiu ir aplenkiu, bet atmintyje lieka užfiksuotas dar vienas taikinys. finišo jaučiuosi pasiilgęs kaip negaliu. pavyko ir iki antrojo dasikapstyti, bet finišo dar nėra. prasilenkėme. neilgai trukus išdygo tukums prieigos, o mano persekiotojas mane vėl aplenkė. asfaltuotomis miesto gatvėmis spaudžiame tapkę – jis priekyje, o aš ant rato. privažiuojame starto pradžią, po kurios eina ilgoji ir ilgas nežemas kalnas, kurio viršuje mano svajonių finišas. spidometro neturiu, bet jaučiu, kad tiesiojoje sukame virš 40 km/val. kalno viršuje pastebimas dar vienas dviratininkas, sunkiai bandantis jį įveikti. pamatęs tą kalną džiaugiausi lyg vaikas, nes aš žinojau savo stipriąsias savybes. į kalną atsukau kaip reikalas. susirinkau ir tą kitą dviratininką kalne alpstantį. į kalną atsistojęs švaistiklius taip sukau, kad mačiau tik asfaltą ir girdėjau visa gerkle plyšančius palaikančius žiūrovus, kurie dar labiau mane užvedė. finišavau 13 sekundžių atitrūkimu.

dar liko organizacinė renginio dalis.

3 Comments

mtb ignalinoje: užtroškęs ir į kalnus

po molėtų seka 4-asis maratonų taurės etapas, kuris vyko ignalinoje. aplinkui tik ir tegirdėjau apie nesibaigiančius žvyrkelius, bet organizatoriau dalį jų iškastravo, todėl gavosi puiki greituminė trasa – asfalto buvo sočiai, bet jis neprailgo.

trasa prasidėjo ne per ilga plačia žvyruota danga, kurioje galima buvo lenkti iki soties, todėl kitose trasose pasitaikančių spūsčių čia nebuvo. po žvyrkelio – dvivėžis miško kratytuvas, kuriame jau pirmojo rato pradžioje palaidojau savo gertuvę, dėl ko minti nebuvo nei sveikatos, nei ūpo, o gan greitai – ir jėgų. dviejų kolegų dėka (už ką jiems didelis ačiū) kažkiek pavyko apmalšinti troškulį, bet to nebuvo pakankama sparčiam tempui palaikyti. aš lėtėjau, bet turėjau laiko ir debesyse apsilankyti, pamąstyti. kojos vėlėsi lyg pilna burna būtų neskanių grikių košės.

mane gelbėjo tik įkalnės,

o jų čia buvo – nestiprių, bet daugiau nei keletas. savaitė šūdo malimo jautėsi labiau nei pakankamai, dėl ko ir kojos buvo guminės. jaučiu, kad šių metų geriausią savo formą buvo pasiekęs latvijos maratone, nors gal dar ne viskas prarasta. užkopus į pačią viršūnę laukė ilgas vienvėžis miško keliukas žemyn – smagus ir vingiuotas. pačioje ignalinoje laukė dar mažiausiai 5 km, iš kurių didžioji dalis buvo asfaltuotais dviračių takeliais, kuriais smagu buvo su vėjeliu pariedėti. 2-ame rate gavau pilną gertuvę, kurios pusę turinio iš karto susikračiau į skrandį ir vidaus degimo variklis nuo vidurio rato jau pradėjo dirbti, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs ir nepalaukęs. finišavau, kaip dažniausiai man yra įprasta, išdidžiai vienas. oras nepavedė, saulė nekepino, laikas prabėgo pasakiškai greitai ir smagiai.

kaip bebūtų smagu sveikam finišuoti, bet nereikia pamiršti ir tų vietų, kuriose organizatoriams dar reikia pasitaisyti. po latvijos jau nusiteikiau lietuviškam „organizavimui“ ir mes nepraleidome progos sužibėti.

  • su tualetais ženkliai pataupyta – net 2 valandas prieš startą tie 4 nupuvę lauko estrados tualetai jau skaičiavo 3-5 žmones kiekvienas. apie kokybę ir higieną čia jau nėra ką pridurti. išgelbėjo maxima, tik reikėjo šiek tiek nukulniuoti;
  • trasos žymėjimas klaikus – ant kuoliukų parišta geltona juosta tiesiog skendo aukštoje žolėje ir žalioje spalvoje, gerai, kad gerai apsidairius tolumoje buvo galima išvysti mėlynas rodykles;
  • sankryžose ir kryžkelėse budėję savanoriai sėkmingai krapštė nosį ir maigė mobiliuosius telefonus, vietoj to, kad parodytų važiavimo kryptį – vieną kartą taip ir nuvažiavau ne ten kur reikia, teko suktis ir atgal vynioti, o antrą kartą padėjo tolumoje užmatytą mėlyna rodyklė;
  • policija sėkmingai žiovavo prie savo tarnybinių automobilių ir lažinosi, ar priešais važiuojantis automobilis ir varžybų dalyvis susidurs, ar vienas iš jų pristabdys – visiškai nesistengė užtikrinti saugumo, o tikėjo automobilio vairuotojų supratingumu ir nuovokumu, ko jie čia stovi. automobilių eismas sėkmingai vyko tomis atkarpomis kur mynė dviratininkai;
  • finišuojant 1-ą ratą pasukti 2-o rato kryptimi buvo visiška loterija, nes ant rato sėdint tikrai nesimato prie finišo viduryje pakabintos lentelės, o tas neteisingas sektorius dar ir uždaras – dviguba nesėkmė;
  • galutinai finišuojant keli metrai už finišo tiesiosios – uždarytas kelias, aklavietė, todėl situacija gaunasi tokia: paskutinį prakaitą ištaškai finišuojant ir iš karto turi spausti stabdžius, kad į sietą neįsipaišyti. kiekvieną kartą tas pats per tą patį, o jeigu taip baisu prarasti laiko daviklius, tvirtinamus ant dviračių šakės, tai galėtų bet 5 kartus pailginti tą finišo gardą.

bet buvo ir teigiama pusė:

  • vieta, šalia ignalinos estrados, puikiai atitiko renginio turinį, buvo erdvi ir patogi tiek žiūrovams, tiek ir dalyvių transportui. estrados suoliukai buvo labai į temą pavargusiems dalyviams kaulus, raumenis ir lašinius padžiauti;
  • labai patiko kalnuota ir greita trasa;
  • tik tiek to gerumo.
6 Comments