druskininkai

2012 maratonų taurė druskininkų etapas yra 1-asis etapas iš 5. tai yra greituminis važiavimas kalnų-miškų dviračiais (angl. mtb). štai kur aš šiandien buvau.

stoviu savo garde, pulsas pusė velnio. starte grupės atitvertos, kad tarpusavyje nesipjautų. reglamentas toks. aš, kaip nereitinguotas dviratastas, nugrūstas į patį galą tų, kurie suks 2 ratus. už manęs spurda mėgėjai, kaip taisyklė, dauguma inkarų ir stabdžių. čia norma.

nepagailėsiu keiksmažodžių tiems, kas sugalvojo laiko daviklių („čipų“) tvirtinimą prie dviračio priekinės šakės, kai vienas prigulimas ant šono ar šakų nubraukimas gali jį nukabinti nuo dviračio. visur, kur važiavau, tvirtinimas prie priekinės dviračio rėmo dalies, arba vairo iškyšos. tai štai, man buvo panašiai, tik kitaip – čipas nukrito pačiame starte tik pradėjus judėti. mano įtarimas, kad tvirtinimo dirželį nupjovė priekyje buvusio dviratininko galinio rato stabdžių diskas. visi 700+ dviratininkų jau nuvažiavo, o aš šukuoju starto pievą ir ieškau savo daviklio. radau sunkiai, nes jis buvo jau mane sustojusį aplenkęs. gera pradžia, nei pridėsi, nei atimsi. lengva panika, kad sušiktos varžybos, bet tiek kilometrų sukorus reikia ieškoti išeities – daviklis kišenėn, kojos ant pedalų, darau pabėgimą vardu „pribėgimas“, t.y. važiuoju trasą.

trasos ilgis 35 km, važiuoti 2 ratus. pirmo rato važiavimas monotoniškas, nes nieko neveikia tik šaukiau „duokit kairę lenkimui“ (visą gerklę prarėkiau), o kelio danga, pasikartosiu, inkarai ir grėbliai (dėl to jie nekalti). važiuoti vienam man nėra naujiena ar staigmena, labiau savo jėgų patikrinimas ir darbas trasoje, o nosies ir subinės krapštymas.

atvyniojus 1-ą ratą, trasa ženkliai prašviesėjo ir liko tylus darbas vienam. pakeliui rinkausi varžovus, ne vieną teko aplenkti ir tai motyvavo, nes aplenkus vieną, tolumoje jau matau kito taikinio nugarą. dirbu vienas gal pusę kelio, kitą pusę pakaitomis dirbome (ne važiavome!) su dar vienu nelaimėliu, kuris palaikė teisingą tempą, ir su juo dar spėriau lenkėme varžovus – kas tiesiojoje vedė, kas įkalnės rovė. baisiai nesiplečiant į monotoniją – lenkėme nemažai.

finišas, kurio galėjo ir nebūti, bet jis įvykio ir vien tai yra didelis pasiekimas. rezultatai tokie: 24-a vieta v30 grupėje, laikas 2:51:25, lenktynių žemėlapis.

buvo vienas nugrybavimas nuo trasos ir netrumpas grįžimas atgal, buvo griuvimų ne be inkarų pagalbos ir grandinės pametimas. kuom skiriasi mtb nuo plento varžybų, kad čia rezultatai objektyviau atspindi dviratininko fizinį ir techninį pasirengimą. ištvermės čia taip pat reikia didesnės, nes šašlykų kaip plento varžybose  čia neišeis suvalgyti, o jėgų švaistikliams atiduoti taip pat reikia daugiau. 2 gertuvės po 750 ml yra strongly recommended. renginys šaunus, 9/10 balų.

p.s. bet aš vis tiek nesuprantu, kaip žmonės atvažiuoja į varžybas ir jose nedirba. aš dažnai įkalnėse ar smėliuotose trasose raginau dviratininkus važiuoti, bet kai išgirsti „reikia džiaugtis poilsio minute“, tai nu ir nx, namie reikia ilsėtis ar prie radijo, o ne varžybose.