varžybos

ką gi, šį sezoną nukaliosinau 299 valandas – galima sakyti įpusėjus sezonui. not bad, žinant, kad per visus 2017 metus prisukau 340 valandų. viso labo. kaip aš jaučiuosi? – gal optimistiškai, nors koja vis dar neina. pamenu, anksčiau per varžybas įkalu vieną, kitą kartą ir „draugai“ nusikrato, o dabar nei įkalti eina, nei nukratyti. ta linkme ypatingai dirbu antradieniais, nes minu hiit’ą. jaučiu, kad tas padeda, bet jaučiu, kad koja neina. visai nesenai problema buvo startas – dabar bent pirmas minutes neišplaukiu, bet išplaukiu ant kalniukų. džiugina, kad bent ne pirmuose. grįžtant prie valandų, tikslingas darbas duoda savo rezultatus. atsisakiau visko, kas man patiko – bėgimo, skvošo, riedučių, irklavimo ir crossfit’o. liko 3: ėjimas, dviratis ir dviratinis irklavimas varžybose. šį sezoną noriu atidirbti, ką ir darau. ne vienas, su konsultantu. sezonas įpusėjo ir 8 varžybos jau apturėtos. šiandien buvau pasiremontuoti – teks perdažyti kėbulą, senas rūdis išgyvendinti. strava su stravistix rodo stagnaciją, tad reikia dar įkalti. matomai alaus šį kartą.

užpraeita savaitė buvo sunki, nes daug myniau, hiit’inau ir leidau laiko ant dviračio. praeita savaitė buvo panaši, tik intensyvesnė – save lesinau kiek galėjau ir kiek leido blaivus protas. žinau, kad galėjau daugiau, bet jau ir taip tą savaitė buvo didesniu valandų kiekiu nei ispanijoje. buvo momentų, kai vos grįžau namo ir griuvau miegoti. buvo, kai ilgai ariau viršvalandžius ir trūko miego. bet buvo smagu, nors tos sunkios sunkios savaitės pabaigoje dalyvavau mtb varžybose ir koja nelabai ėjo, bet tai buvo investicija į formą. šiais metais ne vienas daug laiko praleido kažkur šilčiau rinkdamas kilometrus, tad mano suminti 2000km akis bado lyginant su kitų 4000-5000km. aš nė kiek nenusimenu, nes šį sezoną man viskas dar prieš akis. tad kad nesirgti ir neatgulti į patalą, po 2-jų nusilesimo savaičių reikia pailsėti. galvojau apie 10val. per savaitę ribą, bet poilsiui užteks ir 5-ių valandų. lengva mankšta į darbą pirmyn ir atgal, lengvas pariedėjimas kažkur į mišką vakare ir gana. noriu minti, bet nereikia. todėl laiko gausybė atsirado, kurį galėjau skirti įvairiems geriems dalykams. ir net alaus per daug neišgėriau. lengva poilsio savaitė – atgaiva kūnui ir sielai. rytoj varžybose druskininkuose, todėl sėdžiu gamtoje, geriu arbatą ir kepu mėsytę. nes taip norisi. ir kai gerai jautiesi, varžybose irgi viskas būna puikiai.

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

otepää, müük, tallinn, eesti ir kt. – taip, tai estija. rečiau nei mūsuose apgyvendintas kraštas su aplink žiojinčiais pelkynais, mandagiais gyventojais ir raidžių švaistymu. 10 gyvenimo dienų tame krašte buvo sunkus išbandymas mano inkstams, kepenims, skaudančiai galvai ir nusportuotoms kojoms. visą šią sporto stovyklos avantiūrą galima pradėti nuo to tartu dviračių maratono, kurio startas otepaa miestelyje, o finišas elva gyvenvietėje, t.y. kalbant skaičiais 30km nuo tartu. tolokai iki pavadinimo. beveik panašiai ir su haanja neriedančių pievų varžybomis, kur startuojama ir finišuojama voru mieste, kuris yra 15km nuo pavadinimo, tik šį kartą bent trasą per tą haanją eina. estiška logika su geru varžybų organizavimu ir nepriekaištingu trasų žymėjimu. o raidžių jie netaupo beveik visur ir mano suvalkiečio akys tai pastebi – jų raidės, jų daržas. žmonės ten gyvena mandagūs – pavieniai sutikti žmonės labinasi, net ir tie, kurie mano bomžais buvo palaikyti. matys apgaulingai jie rengiasi. tame kaime kur gyvenau visi sveikinosi. aplink jį 30km spinduliu dominuoja avys, kai mes kultivuojame galvijus. daug ten tų avių, visur elektriniai piemenys, užtat grįžus lietuvon akis bado karvės su grandinėmis ir gyromis prie jų. daug tų avių, namukų ir ežerų ir tas suprantama, nes aplink ten vienos pelkės. namukai nuo mūsiškių skiriasi langų apvadais ir stogais, kurie padaryti iš medinių lentelių arba šiaudų. dauguma tokių stogų. automobilių eismas nedidelis, net ir tartu mieste, kuris yra 2-as pagal dydį estijoje. alus skanus, maistas geras. kas dar svarbaus iš estiško kaimo? aplankyti šūdkaimiai turi savo sporto stadionus, krepšinio ir teniso aikšteles. visi jie sujungti dviračių takais, plotis kaip automobilinio kelio viena juosta. dviračių prirakintų nemačiau – numesta ir tiek. skanūs ledai, kurių skonių pas mus nėra. raudonas vynas gerai į galvą kala, ypač po 2,5 butelio – oktoberfest repeticija vynu. žolė visur nupjauta, asfaltuoti ir žvyro keliai geri, vairuotojai mandagūs. gal tiek žinių.

ką gi, praėjo tos 2 vietoj 3-jų poilsio nuo sporto savaičių, ir aš pradėjau kažką mąstyti. treneris eilinį kartą išrašė pyzdalgino, bet gyvenimas tai ne vien rezultatas ir tvarka. kol dar neprasidėjo dviračio sezonas, dėl kurio aš nesu tikras ar noriu jame dalyvauti, pagalvojęs iki tol nusprendžiau užsiimti kuo aktyvesne veikla ir apsistojau ties irklavimu, bėgimu, skvošu ir sporto sale. žinoma, nepamirštant mankštelių.

kad nebūtų 1 žingsnis pirmyn ir 2 atgal, stengiuosi neperlenkti lazdos, nors intensyvumas sako ką kitą, tai bent kiekį riboju. pirmadienį garaže bandžiau naujas stakles, antradienį laikiau raketę, o štai trečiadienis buvo intensyvus – 70 minučių reikalų 157 vidutiniu pulsu bėgant naktinį trail’ą verkiuose. įvairumas man patinka, o kartais reikia būti kantriam ir nematyti pulso. nauji laipteliai prie vandens malūno yra tai ko reikia – tinkamo dydžio ir per didelio kiekio. per didelio gerąja prasme – lengva niekada nebūna, būna tik greičiau. atkentėjau aš juos, buvo gera treniruotė. o bėgant tiek pirmyn, tiek ir atgal, dirbau su bėgimo kadensu, kuris pas mane žemo lygio. supratau, kad reikės įdėti ne vieną bėgimo valandą šiam parametrui pagerinti. ketvirtadienį reikėjo kažko ramaus ir tam puikiai tiko 10km irklavimas beveik ramiu 120bpm pulsu – smagu dirbti ne tik fizinį darbą, bet ir daryti jį techniškai, ką aš ir dariau. penktadienis – pragaras darbe, tai sporto salė nuplaukė, o irkluoti jau buvo vėlu – kaip ponas treneris sakė, po 20 val. geriau nieko nesportinti, tai radau sau pasiteisinimą. bėgti tą dieną nenorėjau, nes šeštadienį varžybos, o irkluoti dar po antradienio skvošo rankos nesikilnojo, tik kabėjo. valandą kieme praėjau ir gana prieš miegą. šeštadienis – ūsai bėga: trail bėgimas aplink 3-jų kryžių kalną su laiptukais, minimum 4 kartai ir likę labdaros bėgimas kovai su vėžiu. ir vėl laiptukai – kaip ir trečiadienį, ant jų visi ir aiškinosi kas pas ką ilgesnis, o laiptukai ten nepatogūs – kiekvieną bėgant per žemi, kas antrą – per aukšti. nors bėgimo ten mažai, nuo 2-o rato vidurio man buvo tik ėjimas, kartais kas 2, kartais kas 1 laiptuką. bet treniruotė superinė. aišku, viršūnėje bėgti į apačią smagu, bet tik iš pirmo žvilgsnio – reikia mokėti. pirmą ratą kojų pirštus „prirėmiau“ prie bėgimo batelių priekio, kiti ratai jau geriau – tiek greičio, tiek komforto prasme. irgi treniruotė. bėgimo varžybose visada pulsas būna debesyse, tai planas važiuoti po pietų į treką buvo paliktos ateičiai – šiandien būtų buvę per daug. mano dažnai bloga savybė – per savaitgali atsportuoti savaitės bėgyje praleistas treniruotes.

poilsis – dalis treniruočių!

po ūsų bėgimo – 3 valandos out ant sofos. sekmadienis bus skirtas didesniam aktyvių valandų kiekiui, bet neintensyvių – ėjimas, skvošas ir sporto salė, kurios jau pasiilgau.