Skip to content

Kategorija: bėgimas

suunto spartan vs garmin fenix 3

bėgikų stovyklos jau senai susiskaldžiusios į 2 grupes – suunto sportinių laikrodžių gerbėjų ir garmin fenix. aš, kaip senas garmin vartotojas, jau senai norėjau išbandyti tą bėgikų stebuklu vadinamą suunto ir dabar tam atėjo laikas – visai nesenai pasirodė naujais jų flagmanas suunto spartan, kurį ir įsigijau, nepaisant labai blogų interneto rašytojų komentarų ir jau anonsavus garmin fenix 5’ą modelį. kaip smalsus pilietis, norėjau argumentų, kodėl bėgikai taip myli suunto ir nemyli garmin. vienintelis man jų žinomas argumentas – tikslumas, kas, mano subjektyvia nuomone, yra nulemta programinės įrangos – firmware. specifikacijos ir techniniai duomenys sau, o aš pasidalinsiu praktiniu savo palyginimu, kaip vartotojas, naudojęs garmin forerunner 610, fenix 2, o dabar naudojantis fenix 3 ir suunto spartan sport. sport o ne ultra todėl, kad jau sport versija lietuvoje smarkiai overprice’inta, o pirkti už papildomus 100+ eurų termometro ir altimetro funkcijas nemačiau prasmės. ar per varžybas mano įveiktą distanciją laikrodys įvertins 500 ar 550 metrų, nuo to ta distancija nepasikeis, o gražių skaičių aš nesivaikau. temperatūra, iš esmės, yra nice to have ir mano treniruočių (nes jose praleidžiame daugiau kaip 95% laiko) kokybės tai neįtakoja. prieš apžvalgą dar trumpai – lyginti spartan su fenix 3 jau nederėtų, kai yra fenix 5. taigi, suuntu spartan ir fenix 3 palyginimas – žiūrime ką turime.

  • bėgioju atkarpas ir tam garmin’e yra workout’ai – susistatau programa, kad žinočiau kada bėgti lėtai, kada greitai, kokiu tempu bėgti ir pan. kiekvieną žingsnį kokiu tempu ir kaip bėgti sako laikrodis. jeigu bėgu per greitai – vienaip vibruoja, jeigu bėgu lėtai – vibruoja kitaip. parametrų daug – laikas, tempas, hr, pace ir t.t. nes negi žiūrėsi į laikrodį ar prabėgai tuos 800m ar dar reikia kapoti? spartan to neturi – atkarpų treniruotės gaunasi laikrodžio stebėjimas. automatiškai ir strava analizuoti negali, nes strava rodo garmin sukurtus workoutus. aišku, galima iš akies spartan’e spausti lap, bet dar ir spaudinėti kažką reikia. nenoriu.
  • mėgstu maršrutus bėgti pagal gpx track’us – nusikopijuoju į fenix 5, užstatau ir bėgu. likus 30-50m iki posūkio, jis man suvibruoja ir ekrane parodo už kiek metrų ir į kurią pusę bus posūkis. maloni funkcija, kurios spartan taip pat neturi, o vėl ištisai stebėti žemėlapį laikrodyje nenoriu, nes tada padidėja tikimybė pasigauti zuikių.
  • fenix’e nuklydus nuo track’o laikrodis informuoja „off course“ – saprtan’ui mano nukrypimas nuo kurso visiškai neįdomus – čia mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi.
  • žemėlapio zoom’as – garmin’e galima nusistatyti ar zoom’as būtų automatinis, ar pasirinktas. trail bėgimams aš naudoju konkretų zoom’ą, kuris visą kelią man toks ir išlieka. jeigu labai reikia, bėgant aš pasididinu ar pasimažinu žemėlapio mastelį, kuris vėliau grįžta į mano nustatytą. spartan mastelio dydžio keitimo funkcijos neradau. nepatogu.
  • spartan žemėlapis tamsus – net dieną sunkiai matosi track’as, o saulei pašvietus dar ir ekranas blizga. prasikeikimas. fenix 3 žemėlapis ryškus ir baltame fone – viskas kaip ant delno.
  • žiemą truputį bėgiojau kalnuose, tai prasikeikiau su suunto spartan touchscreen’u – net forerunner 610 jis buvo geriau reaguojantis. nei su pirštine, nei be pirštinių žiemą jis labiau neveikiantis nei veikiantis. o kai šilta lauke, tai sunkiai reaguoja dėl prakaituotų rankų. irgi negerai.
  • su tapšnokliu spartan ekranu dar ir kita problema kartojasi – neina užrakinti ekrano, kad laikrodis būdamas po pirštine ar ranka braukiant prakaitą neužsimaigytų ir nepasikeistų norimas ekranas – tokios funkcijos aš irgi neradau, o kartą parbėgau su užpauzintu bėgimu. beje – vibravimą po paskutinio atnaujinimo patvarkė, dabar jis geriau veikia ir labiau jaučiamas.
  • rudenį ir žiemą dažnai bėgu tamsiu paros metus, todėl fenix’e naudoju apšvietimo režimą, kai ekrano pašvietimas užgęsta ne po x sekundžių, o tada, kai aš paspaudžiu mygtuką – bet kada pakėlęs ranką matau apšviesta ekraną su man aktualiais duomenimis. suunto spartan to vėl neturi.

suunto spartan vs garmin fenix 3 palyginimas

dar keletas smulkmenų, bet vis tiek:

  • spartan pagal laiko zonas nepakoreguoja laikrodžio – būnant svetur tai erzina, fenix 3 tai turi.
  • spartan paskutinis žadėtas atnaujinimas vėlavo mažiausiai mėnesį – just in case, žinojimui.
  • spartan duomenų nukrovimui reikia naudoti laidą, kai fenix 3 duomenis perduoda wifi – kol nusiprausiu, duomenys jau būna perduoti.
  • spartan sport baterija yra visiškai gaidys – net nieko nedarant išsikrauna per savaitę.
  • garantinis aptarnavimas – garmin fenix 2 teko kartą nešti į garantinį, po savaitės gavau naują laikrodį, nes garmin neremontuoja, o iš karto keičia naujais ir tai daroma tiesiai per atstovą lietuvoje. su suunto garantiniu lietuvoje dar nesusidūriau, bet teko girdėti atsiliepimų, kad nenori priimti, kad siunčia į estiją mat per juos perka – tai trunka labai ilgai.
  • subjektyviai – labai nepatogus ir neintuityvus valdymas, nors po paskutinio atnaujinimo valdymas tapo šiek tiek aiškesnis.

ir pabaigai, turbūt pagrindinis bėgikų argumentas – tikslumas. šiandien bėgau su kolega – jis bėgo su suunto ambit3 peak, aš su garmin fenix 3. per 1:40val. bėgimo, man sukilimo rodė 598, o jam – 600m.

2 Comments

denia: kažko stovykla ispanijoje (1)

nors 4 dieną esu ispanijoje, denia kaime, bet vis dar nedaeina kur čia tas dviratininkų rojus. lyginant su prancūzija čia yra visiškai kitaip. pradedant nuo to, kad atsibelsti iki šio pasaulio krašto reikia su 2 persėdimais, kas man truko 2:40 + dar 2 valandos ir 100km automobiliu, o tai reiškia daug laiko, daug laukimo laiko oro uostuose ir daug įtampos lėktuvams vėluojant, nes būtinai kas nors streikuos ir lėktuvai vėluos. net ir beveik 5 valandos kratymosi lėktuve atima sveikatą ir nuotaiką. denia, tai vietinė palanga, dviratininkų kaimas, nes dviratininkų čia tikrai daug. žiūrime, ką turime atmetus 2 gyvenimo dienas atskristi čia ir grįžti atgalios namo. tolerancija dviratininkams čia pagirtina, nes jautiesi asfalto dievu, temperatūra kovo mėn. irgi džiugina – vietoj lietuviškų +2 ir šlapdribos, čia +25 ir kaulų tai nelaužo. kai mūsų žvilgsniai atbukę nuo obelų ir obuolių, tai šiame regione dominuoja apelsinai ir apelsinai su šiek tiek greipfrutų ir visai mažai citrinų, kurių nenusiskinti minant dviratį lietuviška širdis neleidžia. keliai lygūs, asfaltas geras, tik dažnai vėjuota, bet užtat saulė šviečia – vienas malonumas minti, bet kad vertėtų dienos kelionės – abejoju. mano dienotvarkė čia tokia: minti, bėgti, miegoti, minti, vakarienė, alus. paskutinįjį ne prošal būtų prakeisti, bet jei esi su kompanija, imunitetas tam tampa labai silpnas. aš darbe tiek nedirbu, kiek čia reikia sportuoti: 2-3 valandos dviračio, tada 1+ valanda bėgimo, 1 valanda recovery miego ir 1 valanda recovery mynimo. vakare maistas ir labos nakties. sekina, alina, o po 2 dienų koja vis dar neina, bet ir naivu po tiek laiko kažko tikėtis. nesvarbu kokios, bet 2 treniruotės per dieną jau yra nevaikiškas užsiėmimas, reikalaujantis fizinių pastangų ir vidinės motyvacijos. šiandien minant kažkas plaukė, kažkas pulso limitus mušė, bet visi pasikolioję liko patenkinti važiavimu. stovykla tęsiasi, tik norisi ir į aplinkines apylinkes pažiopsoti, o ne vien minti galvą nuleidus ir kartais bėgti išpiltam prakaito.

toliau

5 Comments

vakar sėmė, semia šiandien

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

Leave a Comment

bėgimas, skausmas ir alus

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

1 Comment

bėgimo stovykla chamonix (2)

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

1 Comment