bėgimas

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

be kelių dienų 5 savaitės po traumos. praėjus 2 savaitėms po traumos pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą, kuris nieko labai blogo nepasakė – kažkas paplyšę, kelios cistos ir tiek. paskirtas pasyvus gydymas – tepti koją tepalu 2 kartus per dieną (kuo aš netikiu ir ko nedariau), procedūros su bemer ir elektra (neturėjau laiko bet reikėjo) ir kojos ramybė. daktaras lengvai leido minti dviratį, tik tas „lengvai“ jam ir man nėra vienas ir tas pats. šiandien jau vaikštau be elastinio binto ir savijauta visai gerai – gal tik kartais lengvai nudiegia traumuotą čiurną.

bėgioti negaliu ir tą pats gerai suprantu, todėl reabilitaciniu periodu kiek daugiau vaikščiojau. vieną savaitę vaikščiojau su vienais bėgimo bateliais, kitą su kitais. gal kiek ir keista, bet skirtumas buvo juntamas. su stabiliais nike structure 19 jokių problemų nebuvo, bet su inov-8 race ultra 270 po 3 dienų prasidėjo skaudamos vietos maudimas. su tais pačiais aš ir patyriau traumą – vis tik patogumą reikėtų sverti ir lyginti su kitais batų parametrais, kurie ateityje gali įtakoti traumų prevenciją.

batų patogumas džiugina, bet sveikata vertingesnė

grįžus atgal prie maksimalų stabilumą turinčių nike batelių, maudimas išnyko. abiem atvejais vaikščiojau su tais pačiais batų vidpadžiais, kurie individualiai pagaminti pagal mano kojų formą.

nike structure 19

praėjus savaitei bandžiau sėsti ant dviračio – nesėkmė: per daug skausmingas kojos įkišimas į klipsinį batą. atidėjau kelioms dienos. po 10 dienų jau daug geriau – koja tilpo, nors per elastinį bintą vos vos užsegiau bato sagtį. minti buvo gerai – nemaudė, neskaudėjo, tad ir pradėjau kas dieną važinėtis dviračiu. po 2 savaičių dalyvavau juodšilių duatlone – kojos neskaudėjo, bet reikėjo saugotis kojos išsegimo ir ant jos nulipimo nuo dviračio. taip pat ir mėlynė po tiek laiko dingo. po truputį įsibėgėjau ir atsargiai pradėjau stipresnes mynimo treniruotes. o bėgti dar anksti.

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

bėgikų stovyklos jau senai susiskaldžiusios į 2 grupes – suunto sportinių laikrodžių gerbėjų ir garmin fenix. aš, kaip senas garmin vartotojas, jau senai norėjau išbandyti tą bėgikų stebuklu vadinamą suunto ir dabar tam atėjo laikas – visai nesenai pasirodė naujais jų flagmanas suunto spartan, kurį ir įsigijau, nepaisant labai blogų interneto rašytojų komentarų ir jau anonsavus garmin fenix 5’ą modelį. kaip smalsus pilietis, norėjau argumentų, kodėl bėgikai taip myli suunto ir nemyli garmin. vienintelis man jų žinomas argumentas – tikslumas, kas, mano subjektyvia nuomone, yra nulemta programinės įrangos – firmware. specifikacijos ir techniniai duomenys sau, o aš pasidalinsiu praktiniu savo palyginimu, kaip vartotojas, naudojęs garmin forerunner 610, fenix 2, o dabar naudojantis fenix 3 ir suunto spartan sport. sport o ne ultra todėl, kad jau sport versija lietuvoje smarkiai overprice’inta, o pirkti už papildomus 100+ eurų termometro ir altimetro funkcijas nemačiau prasmės. ar per varžybas mano įveiktą distanciją laikrodys įvertins 500 ar 550 metrų, nuo to ta distancija nepasikeis, o gražių skaičių aš nesivaikau. temperatūra, iš esmės, yra nice to have ir mano treniruočių (nes jose praleidžiame daugiau kaip 95% laiko) kokybės tai neįtakoja. prieš apžvalgą dar trumpai – lyginti spartan su fenix 3 jau nederėtų, kai yra fenix 5. taigi, suuntu spartan ir fenix 3 palyginimas – žiūrime ką turime.

  • bėgioju atkarpas ir tam garmin’e yra workout’ai – susistatau programa, kad žinočiau kada bėgti lėtai, kada greitai, kokiu tempu bėgti ir pan. kiekvieną žingsnį kokiu tempu ir kaip bėgti sako laikrodis. jeigu bėgu per greitai – vienaip vibruoja, jeigu bėgu lėtai – vibruoja kitaip. parametrų daug – laikas, tempas, hr, pace ir t.t. nes negi žiūrėsi į laikrodį ar prabėgai tuos 800m ar dar reikia kapoti? spartan to neturi – atkarpų treniruotės gaunasi laikrodžio stebėjimas. automatiškai ir strava analizuoti negali, nes strava rodo garmin sukurtus workoutus. aišku, galima iš akies spartan’e spausti lap, bet dar ir spaudinėti kažką reikia. nenoriu.
  • mėgstu maršrutus bėgti pagal gpx track’us – nusikopijuoju į fenix 5, užstatau ir bėgu. likus 30-50m iki posūkio, jis man suvibruoja ir ekrane parodo už kiek metrų ir į kurią pusę bus posūkis. maloni funkcija, kurios spartan taip pat neturi, o vėl ištisai stebėti žemėlapį laikrodyje nenoriu, nes tada padidėja tikimybė pasigauti zuikių.
  • fenix’e nuklydus nuo track’o laikrodis informuoja „off course“ – saprtan’ui mano nukrypimas nuo kurso visiškai neįdomus – čia mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi.
  • žemėlapio zoom’as – garmin’e galima nusistatyti ar zoom’as būtų automatinis, ar pasirinktas. trail bėgimams aš naudoju konkretų zoom’ą, kuris visą kelią man toks ir išlieka. jeigu labai reikia, bėgant aš pasididinu ar pasimažinu žemėlapio mastelį, kuris vėliau grįžta į mano nustatytą. spartan mastelio dydžio keitimo funkcijos neradau. nepatogu.
  • spartan žemėlapis tamsus – net dieną sunkiai matosi track’as, o saulei pašvietus dar ir ekranas blizga. prasikeikimas. fenix 3 žemėlapis ryškus ir baltame fone – viskas kaip ant delno.
  • žiemą truputį bėgiojau kalnuose, tai prasikeikiau su suunto spartan touchscreen’u – net forerunner 610 jis buvo geriau reaguojantis. nei su pirštine, nei be pirštinių žiemą jis labiau neveikiantis nei veikiantis. o kai šilta lauke, tai sunkiai reaguoja dėl prakaituotų rankų. irgi negerai.
  • su tapšnokliu spartan ekranu dar ir kita problema kartojasi – neina užrakinti ekrano, kad laikrodis būdamas po pirštine ar ranka braukiant prakaitą neužsimaigytų ir nepasikeistų norimas ekranas – tokios funkcijos aš irgi neradau, o kartą parbėgau su užpauzintu bėgimu. beje – vibravimą po paskutinio atnaujinimo patvarkė, dabar jis geriau veikia ir labiau jaučiamas.
  • rudenį ir žiemą dažnai bėgu tamsiu paros metus, todėl fenix’e naudoju apšvietimo režimą, kai ekrano pašvietimas užgęsta ne po x sekundžių, o tada, kai aš paspaudžiu mygtuką – bet kada pakėlęs ranką matau apšviesta ekraną su man aktualiais duomenimis. suunto spartan to vėl neturi.

suunto spartan vs garmin fenix 3 palyginimas

dar keletas smulkmenų, bet vis tiek:

  • spartan pagal laiko zonas nepakoreguoja laikrodžio – būnant svetur tai erzina, fenix 3 tai turi.
  • spartan paskutinis žadėtas atnaujinimas vėlavo mažiausiai mėnesį – just in case, žinojimui.
  • spartan duomenų nukrovimui reikia naudoti laidą, kai fenix 3 duomenis perduoda wifi – kol nusiprausiu, duomenys jau būna perduoti.
  • spartan sport baterija yra visiškai gaidys – net nieko nedarant išsikrauna per savaitę.
  • garantinis aptarnavimas – garmin fenix 2 teko kartą nešti į garantinį, po savaitės gavau naują laikrodį, nes garmin neremontuoja, o iš karto keičia naujais ir tai daroma tiesiai per atstovą lietuvoje. su suunto garantiniu lietuvoje dar nesusidūriau, bet teko girdėti atsiliepimų, kad nenori priimti, kad siunčia į estiją mat per juos perka – tai trunka labai ilgai.
  • subjektyviai – labai nepatogus ir neintuityvus valdymas, nors po paskutinio atnaujinimo valdymas tapo šiek tiek aiškesnis.

ir pabaigai, turbūt pagrindinis bėgikų argumentas – tikslumas. šiandien bėgau su kolega – jis bėgo su suunto ambit3 peak, aš su garmin fenix 3. per 1:40val. bėgimo, man sukilimo rodė 598, o jam – 600m.