facebook

nesinaudojau, nors žinojau, bet nebuvo smalsumo. juo labiau windows phone platformai instragram apps’o irgi neskelbė. įkalbėjo. neįprastas socializacijos įrankis, suprantama, kad kitoks nei facebook, kuri yra rimčiausias televizorių konkurentas. o man naujas socialinis tinklas keistas tuo, kad tu esi stebimas nepažįstamų personų. atrankos kriterijai #hashtag’ai, bet iš tokio srauto gausos tai nedaugiau kaip loterija. tas foto kvadratas turi savo savybių, originali forma su savo apribojimais ir privalumais. blog’ai †, facebook per daug asmeniškas ir paranojiškas, o instragram atviras komunikavimui. o fotografijos – tik priedanga. žiūrėsma.

savo greitai pasiekiamų nuorodų sąraše, turiu ir klase.lt nuorodą, kurią, nors ir retai, bet kartais aplankau. taip jau pasitaikė, kad šiais metais jau keletą kartų aplankiau šį socialinį tinklą, o paskutinis apsilankymas mane pribaigė. žiūrime, ką turime:

  1. tik pasileidus klase.lt, iššoka apklausos langas, kuris neleidžia mums pradėti po svetainę naršyti. be apklausos lango dar yra aktyvi viena puslapyje esanti reklama – visas kitas turinys yra neprieinamas;
  2. apklausos langas uždarytas, jau galima naršyti po svetainę, bet ta pati kairėje apatinėje lango dalyje esanti reklama liko ir dalinai uždengia prisijungimo formą – patogumo dėlei tenka ir ją uždaryti;
  3. galų gale liko svetainė be jos turinį uždengiančių formų, įvedęs prisijungimo informaciją, laukiu kol prisijungsiu, o kol mane jungia, kairysis ekrano kampas vėl pasipuošia reklaminiu skydeliu;
  4. skydelis dingo ir aš prisijungiau – visai netrukus toje pačioje vietoje atsirado kitas reklaminis skydelis, uždengiantis dalį svetainės turinio – vėl turiu uždaryti, kad pamatyčiau savo prisijungimo vardo statistinę informaciją. pasirodo, beveik bet kuris paspaudimas ant svetainė turinio, ypač pirmosiomis naršymo minutėmis, generuoja tą skydelį, kuris „užlipa“ ant turinio;
  5. apie kitas svetainėje esančias reklamas net nekalbu – nuo jų akys raibsta.

toliausiai, kur aš nueinu – prisijungiu ir pasižiūriu statusą ir tekinas bėgu atgal. džiaugiuosi, kad kol kas mygtuko „atsijungti“ niekas neuždengia. akivaizdu, kad veidaknygė gana sparčiai žemyn stumia lietuviškus socialinius tinklus – one.lt ir klase.lt, kurie kadaise buvo labai populiarūs – tik laiko klausimas, kada facebook juos nužudys.

kasmet vis išradingesnės politinės rinkimų technologijos ne vardan rinkėjų gerovės, o vardan jų pačių grobio, o mes vis tikimės, kad šitie bus prisivogę ir dirbs tautos labui. nesibaigiantis mūsų naivumas ir politikų pinigų paskatintas marketingo kampanijų įvairumas.

  • žemės traukos ir makulatūros prie žemės plėšiamos pašto dėžutės – ir a4 formato, ir atvirutės stiliaus, ir kaip knygelė. kai kurie net į vokus įdėję ir užklijavę. matosi, kad padirbėta iš peties.
  • naglesni nepatingėjo ir sms žinučių atsiųsti, nors patys nieko nežino, o gavėjai lyg tyčia yra tik iš to miesto, kurie politikas kandidatuoja. ypatingai retas sutapimas.
  • elektroninis paštas, televizija ir miestai, išpuošti retušuotais politikų veidais – čia jau kasdienybė.
  • socialiniai portalai, pažinčių svetainės ir visa ta erdvė, kurioje yra galimybė vartotojui tiesiai pateikti žinutę – linkedin, facebook, one.lt ir t.t. tam tikslui labai gerai naudojamos fiktyvios facebook grupės „paspausk ir pamatyti“, turinčios ne vieną dešimtį tūkstančių narių.
  • skraidantys dirižabliai, naktį net prožektoriaus apšviesti, kad tik akį pritrauktų, dėmesį atkreiptų. iki šiol dar nematyta akcija.
  • pilni sustojimai kartu su žmonėmis belaukiančių visuomeninio transporto. kone visi sustojimai pasipuošę politikų veidais, apsirengę su kostiumais ir kostiumėliai, šąla kartu su rinkėjais. vargšeliai. night riders.

šiais metais pastebėjau ir pajaučiau asmeninio komunikavimo tendenciją – jeigu anksčiau matydavau tik politinių partijų pavadinimus, dabar jaučiu partijų narių tiesioginį priėjimą prie rinkėjo.

ištakos ir pradinė mintis – realizuoju savo mintis laisvai, kurios pasiklys begaliniuose interneto tuneliuose ir būsiu laisvas kaip vėjas, švilpaujantis melodijas kur man norisi ir kur niekas manęs nepažįsta. negyvenamosios salos sindromas provokuoja mus atostogauti šalyse, kur nėra lietuvių ir negirdėti rusakalbių, nes tai žeidžia mūsų privatumą ir griauna aliuzijas į tikrą poilsį, nors oficiali versija yra šiltas klimatas, kuris lyg priedanga pridengia apnuogintą mūsų asmeninio gyvenimo užpakalį.

žalės dažymas, savęs apgaudinėjimas, apsimetinėjimas šlanga – kasdienis mūsų užsiėmimas, kuris net miegant realizuojasi sapnuose, kas realybėje yra ne kas kita kaip pasiteisinimai, neapgalvoti, naivūs ir visiškai neįtikinami. naivu manyti, kad skaitytojų tarpe nėra bendradarbių, giminių ir draugų – tai netgi didžioji auditorija, kuri pakeičia pirminį poreikį rašyti asmeninį dienoraštį internete ir skatinantys partizaninę veiklą.

keletas atvirų įrašų ir facebook’o draugų sąraše gali žiojėti nulis draugų. bet ne nulis skaitytojų. ką pagalvos bendradarbiai, kolegos, draugai ar pažįstami, bet bandome save įtikinti, kad jie yra be galo svarbūs mūsų gyvenimo procese, kai iš tiesų jie yra tik bedantės hienos bandančios įkasti į storžievį egoistinio autoriaus kaklą. balanso lygsvara naikina mūsų tautiškumą savo mintims, gimdo kaukių kolekciją. kaukė darbe, namie, su draugu a ir draugu b, kaukė proginė ir kasdienė, lyg švarūs sportiniai bateliai ir purvini kostiuminiai batai, be kurių mes nesirodome viešumoje, nes šalta kojoms ir nepatogu.

aš žinau, kad pradžiai aš esu veidmainis pats sau, ir kiek mano asmeniškumo čia yra? deja.