treniruotė

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

užpraeita savaitė buvo sunki, nes daug myniau, hiit’inau ir leidau laiko ant dviračio. praeita savaitė buvo panaši, tik intensyvesnė – save lesinau kiek galėjau ir kiek leido blaivus protas. žinau, kad galėjau daugiau, bet jau ir taip tą savaitė buvo didesniu valandų kiekiu nei ispanijoje. buvo momentų, kai vos grįžau namo ir griuvau miegoti. buvo, kai ilgai ariau viršvalandžius ir trūko miego. bet buvo smagu, nors tos sunkios sunkios savaitės pabaigoje dalyvavau mtb varžybose ir koja nelabai ėjo, bet tai buvo investicija į formą. šiais metais ne vienas daug laiko praleido kažkur šilčiau rinkdamas kilometrus, tad mano suminti 2000km akis bado lyginant su kitų 4000-5000km. aš nė kiek nenusimenu, nes šį sezoną man viskas dar prieš akis. tad kad nesirgti ir neatgulti į patalą, po 2-jų nusilesimo savaičių reikia pailsėti. galvojau apie 10val. per savaitę ribą, bet poilsiui užteks ir 5-ių valandų. lengva mankšta į darbą pirmyn ir atgal, lengvas pariedėjimas kažkur į mišką vakare ir gana. noriu minti, bet nereikia. todėl laiko gausybė atsirado, kurį galėjau skirti įvairiems geriems dalykams. ir net alaus per daug neišgėriau. lengva poilsio savaitė – atgaiva kūnui ir sielai. rytoj varžybose druskininkuose, todėl sėdžiu gamtoje, geriu arbatą ir kepu mėsytę. nes taip norisi. ir kai gerai jautiesi, varžybose irgi viskas būna puikiai.

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

dažnas bėgiojimas sapieginėje pradeda kiek įkyrėti, bet trasų įvairumui dar randu išradingumo ir takelių. bekelė mane ramina ir įkvepia, miške nėra monotonijos. tie juokingi lietuviški kalniukai turi nedaug metrų sukilimo, bet ir to mūsų pievose yra pakankamai. man patinka čia pagreitėti, nors tempas ir ne toks kaip bėgant asfaltu ir lygumomis, bet laikas pro ausis švilpia greitai ir neleidžia akims pailsėti, stebint, kad neužmatyta šaka nevirstų kojos išsisukimu arba ridenimusi nuo šlaito. o greičio asfalte kartas nuo karto reikia pagaudyti ir ilgesnį bėgimo žingsnelį prisiminti. kaip tik asfaltas – taip man nėra džiugesio, nes žinau, kad reikės dirbti, kai miške tam pačiam pulsui reikia mažiau pastangų, nei kad bėgant asfaltu. šiandien kaip tik buvo ta diena, kai su plentiniais bateliais kapojau atkarpas, nors dauguma iš vingio parko neišlenda. bet tokiems sunku bekelėje ir su kalniukais draugauti, nors spėčiau, kad jie tokios draugystės ir nesiekia. bet padarius darbą smagu tas asfaltas, nes kitą dieną kojos pačios bėga, nes kitą dieną būna recovery.

truputis lyginamosios medžiagos: 2x1km @4:15 ir šiandien 4x2km @3:45-4:14. reikalas su perspektyva.

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.