Skip to content

Kategorija: treniruotė

ir vėl tas asfaltas

dažnas bėgiojimas sapieginėje pradeda kiek įkyrėti, bet trasų įvairumui dar randu išradingumo ir takelių. bekelė mane ramina ir įkvepia, miške nėra monotonijos. tie juokingi lietuviški kalniukai turi nedaug metrų sukilimo, bet ir to mūsų pievose yra pakankamai. man patinka čia pagreitėti, nors tempas ir ne toks kaip bėgant asfaltu ir lygumomis, bet laikas pro ausis švilpia greitai ir neleidžia akims pailsėti, stebint, kad neužmatyta šaka nevirstų kojos išsisukimu arba ridenimusi nuo šlaito. o greičio asfalte kartas nuo karto reikia pagaudyti ir ilgesnį bėgimo žingsnelį prisiminti. kaip tik asfaltas – taip man nėra džiugesio, nes žinau, kad reikės dirbti, kai miške tam pačiam pulsui reikia mažiau pastangų, nei kad bėgant asfaltu. šiandien kaip tik buvo ta diena, kai su plentiniais bateliais kapojau atkarpas, nors dauguma iš vingio parko neišlenda. bet tokiems sunku bekelėje ir su kalniukais draugauti, nors spėčiau, kad jie tokios draugystės ir nesiekia. bet padarius darbą smagu tas asfaltas, nes kitą dieną kojos pačios bėga, nes kitą dieną būna recovery.

truputis lyginamosios medžiagos: 2x1km @4:15 ir šiandien 4x2km @3:45-4:14. reikalas su perspektyva.

Leave a Comment

offseason’o bėgimas

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.

Leave a Comment

treniruotės trumpai

plokščias pilvas, top 10 rezultatas, apverstos piramidės forma, dideli bicepsai ar stangus užpakaliukas – nedaugelis iš norų tų, kurie nusprendžia užsiimti sportu. čia reikėtų atsargiai apie tai kalbėti, nes kiti alaus bokalo kilnojimą ir rytinio espanderio prie bandelių minkymą vadina lygiai taip pat ir neteisiais juos vadinti irgi nevertėtų. štai aną dieną man atėjo suvokimas, iš ko susideda yra fizinės formos tikslo siekimas. keli dalykai:

  1. mažiau ryti, o tiksliau – teisinga mityba;
  2. judėjimas – tiek kiek reikia ir kaip reikia;
  3. sugebėti ilsėtis;
  4. per kančias į žvaigždes;
  5. dirbti galva, bet ne vinis ja kalti.

na ir detaliau apie kiekvieną. nesvarbu, kiek ir ko yra valgoma ar iš viso nevalgoma, bet čia yra svarbu svoris kiek mes sveriame. priemonės gali būti įvairiausios, o jos pateisina rezultatą. gebėjimas pasiekti šį tikslą yra labai svarbus, nes jeigu mes jį pasiekiame, pasieksime ir kitus. deja, bet jis ne kiekvienam yra įveikiamas, todėl neįlipę į kalną negalėsime nuo jo ir nusileisti. aš, kaip neįgudęs svorio metikas, kurio valia vis pasiduoda pagundoms, turiu savo receptus:

  • saldumynams ne – kalorijų granata;
  • alkoholiui ne – kalorijų bomba;
  • alkoholiu ne, bet reikia įtampą nuimti – nealkoholinis alus;
  • maistas prieš miegą – tik mažai kaloringas;
  • maistas apskritai – gerti arbatą;
  • tuščias šaldytuvas – geriausia priemonė.

aplinkui – vien treniruočių čempionai, bet varžybų jie nelaimi. sportas yra kariuomenė, kurioje yra tvarka, nuoseklumas ir tikslumas. nemėgstu nestruktūrizuotų treniruočių ir tam yra pagrindas – arba esi treniruočių čempionas, arba džiaugiesi geresniu rezultatas varžybose. o varžybų pasiekimas yra ne kiekybės, o kokybės rezultatas, kaip ir maistas – reikia valgyti ne daug, bet tai, ko reikia ir kiek reikia, kas nėra daug. na, ir rytinės svarstyklės su karčia realybe.

keistas jausmas, kai nori ir gali, bet smegenys sako – gana. tada nusivylęs eini miegoti ir sapnuoti rytojaus krūvio kreivių, arba be saiko nusisportavęs krenti į lovą miegoti tų 6 su trupučiu valandų, kad atsikėlęs vėl galėtum įkalti. tik vat klausimas – iš ko ir kiek? vadovėlinė klasika teigia – mes stiprėjame ilsėdamiesi, tad ir reikia ilsėtis tiek, kiek priklauso.

visiems būna, kad sunku ir jau atplaukia krantai, bet svarbu nepamiršti, kad kitiems irgi krantai atplaukia ir daliai varžovų netgi anksčiau. sporto senbuvių ilgametė patirtis sako, kad varžybos laimimos mokančių kentėti ir jie yra visiškai teisūs. negalėsi kentėti – pasiduosi anksčiau laiko (prieš metus sporto universitete dariausi tyrimą šia tema – kuo skiriasi profesionalūs sportininkai nuo mėgėjų, bet apie tai ne šį kartą).

na ir paskutinis punktas – varžykis su galva. vien tik brutali jėga ant podiumų neužkelia, todėl reikia varžytis protingai. veži grupę – nukratyk, priekyje bėga konkurentai – pasivyk, spurtuok kada tam yra sąlygos o ne aklai, stebėk savo varžovus ir analizuok jų veiksmus, mokėk tylėdamas klausyti, pasinaudok silpnomis jų ir stipriomis savo savybėmis, neatskleisk savo kortų ir t.t. ir pan. trumpai kalbant – galva reikia pasigydyti. jeigu kils minčių kaip – prašau pasidalinti.

2 Comments