treneris

ką gi, šį sezoną nukaliosinau 299 valandas – galima sakyti įpusėjus sezonui. not bad, žinant, kad per visus 2017 metus prisukau 340 valandų. viso labo. kaip aš jaučiuosi? – gal optimistiškai, nors koja vis dar neina. pamenu, anksčiau per varžybas įkalu vieną, kitą kartą ir „draugai“ nusikrato, o dabar nei įkalti eina, nei nukratyti. ta linkme ypatingai dirbu antradieniais, nes minu hiit’ą. jaučiu, kad tas padeda, bet jaučiu, kad koja neina. visai nesenai problema buvo startas – dabar bent pirmas minutes neišplaukiu, bet išplaukiu ant kalniukų. džiugina, kad bent ne pirmuose. grįžtant prie valandų, tikslingas darbas duoda savo rezultatus. atsisakiau visko, kas man patiko – bėgimo, skvošo, riedučių, irklavimo ir crossfit’o. liko 3: ėjimas, dviratis ir dviratinis irklavimas varžybose. šį sezoną noriu atidirbti, ką ir darau. ne vienas, su konsultantu. sezonas įpusėjo ir 8 varžybos jau apturėtos. šiandien buvau pasiremontuoti – teks perdažyti kėbulą, senas rūdis išgyvendinti. strava su stravistix rodo stagnaciją, tad reikia dar įkalti. matomai alaus šį kartą.

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.