dviratis

marijos žemėje orai praėso, galima įkvėti gaivaus oro gurkšnį. buvau sau pasakęs, kad mano riba yra +5, kad galėčiau su dviračiu kieme minti – prašoviau 20-ia laipsnių. tamsu, kone tuščias vingio parkas, neskaitant slidininkų, apšviesti takai ir girgždantis sniegas po padangomis. suku ratus, nieko netrukdo. tiesiosiose, kur plikas asfaltas, skalbia vėjas, bet ten geras greitis. nugaros neskauda, pasilenkiu ir užgulu pedalus. nenoriu „tapkė dugnas“, bet ir šalti nėra motyvo. kaliosinu toliau. #bletbiskisalta. jaučiu, kaip kaip stimpu ir stiprėju – ne fiziškai, bet psichologiškai. sunku, bet šarabanas verda ir koncentruoja motyvus savęs pateisinimui. nuo vėjo veidu bėga ašaros ir čia pat ant barzdos virsta ledo gabaliukais. akyse kelias vis siaurėja. irkluoju toliau.

šildau kojas šaltame duše. nustatau valanda žadintuvui, bet atsimerkiu po gerų 2-jų. ramiai guliu tamsoje ir jaučiu kaip atitirpinėja galūnės. smegenų treniruotė. aš galiu.

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

pradžia

trumpa ta kažko stovykla, kai atvažiuoji savaitei su trupučiu ir iš tų dienų dar 2 išbrauki dėl kelionės pirmyn ir atgal. per trumpas laikas tokiems pinigams išleisti, tad jeigu trenktis čia, tai ne trumpiau kaip 2 savaitėms. mynimas gerai, jeigu ne audra ar uraganas, bet vakariniai alkoholio vartojimai, nors ir su miela kompanija, sekina labiau nei pačios treniruotės, o ir kuria vien nuostolį, o ne naudą. viena kita knyga šioje apelsinų respublikoje yra tinkama alternatyva alaus dusinimui ir kepenų naikinimui. nors lietuvių tuo metu buvo bent 20 piliečių, visi mina su savo draugais ar kolektyvais, sau patogiu laiku ir su savo kolegiškai asmeniniais plepalais, todėl nereikėtų tikėtis, kad iš dangaus čia nukritus, bus miškas rankų norinčių kartu paminti, nebent esi profesionalas. taip ir mes mynėme savo mažoje kompanijoje, su savais juokeliais. keli šios kelios kelionės aspektai, kuriuos aš įsisąmoninau:

  • jeigu vykti, tai bent 2 savaitėms;
  • maitinimas pigesnis gyvenant apartamentuose su virtuve;
  • 2 skrydžiai lėktuvu ir bent 100km automobiliu yra blogis;
  • dviračio gabenimas su persėdimais yra didelis nepatogumas ir galvos skausmas;
  • plentinio dviračio nuoma savaitei už 125 eurus yra tikrai geras variantas;
  • skrydis per londoną yra laiko gaišinimas.

viską sudėjus, kitais metais planuoju į italiją – vienas nebrangus tiesioginis skrydis ir tik keliais laipsniais vėsesnė temperatūra.

nors 4 dieną esu ispanijoje, denia kaime, bet vis dar nedaeina kur čia tas dviratininkų rojus. lyginant su prancūzija čia yra visiškai kitaip. pradedant nuo to, kad atsibelsti iki šio pasaulio krašto reikia su 2 persėdimais, kas man truko 2:40 + dar 2 valandos ir 100km automobiliu, o tai reiškia daug laiko, daug laukimo laiko oro uostuose ir daug įtampos lėktuvams vėluojant, nes būtinai kas nors streikuos ir lėktuvai vėluos. net ir beveik 5 valandos kratymosi lėktuve atima sveikatą ir nuotaiką. denia, tai vietinė palanga, dviratininkų kaimas, nes dviratininkų čia tikrai daug. žiūrime, ką turime atmetus 2 gyvenimo dienas atskristi čia ir grįžti atgalios namo. tolerancija dviratininkams čia pagirtina, nes jautiesi asfalto dievu, temperatūra kovo mėn. irgi džiugina – vietoj lietuviškų +2 ir šlapdribos, čia +25 ir kaulų tai nelaužo. kai mūsų žvilgsniai atbukę nuo obelų ir obuolių, tai šiame regione dominuoja apelsinai ir apelsinai su šiek tiek greipfrutų ir visai mažai citrinų, kurių nenusiskinti minant dviratį lietuviška širdis neleidžia. keliai lygūs, asfaltas geras, tik dažnai vėjuota, bet užtat saulė šviečia – vienas malonumas minti, bet kad vertėtų dienos kelionės – abejoju. mano dienotvarkė čia tokia: minti, bėgti, miegoti, minti, vakarienė, alus. paskutinįjį ne prošal būtų prakeisti, bet jei esi su kompanija, imunitetas tam tampa labai silpnas. aš darbe tiek nedirbu, kiek čia reikia sportuoti: 2-3 valandos dviračio, tada 1+ valanda bėgimo, 1 valanda recovery miego ir 1 valanda recovery mynimo. vakare maistas ir labos nakties. sekina, alina, o po 2 dienų koja vis dar neina, bet ir naivu po tiek laiko kažko tikėtis. nesvarbu kokios, bet 2 treniruotės per dieną jau yra nevaikiškas užsiėmimas, reikalaujantis fizinių pastangų ir vidinės motyvacijos. šiandien minant kažkas plaukė, kažkas pulso limitus mušė, bet visi pasikolioję liko patenkinti važiavimu. stovykla tęsiasi, tik norisi ir į aplinkines apylinkes pažiopsoti, o ne vien minti galvą nuleidus ir kartais bėgti išpiltam prakaito.

toliau