vdu menų centras kviečia į dviračių žygį kaune

vau, šiandien socialiniame tinkle facebook (bent kokia iš jo nauda) pamačiau vdu menų centro organizuojamą dviračių žygį į žeimių dvarą – tik 43 km nuo kauno, o skamba tikrai labai patraukliai, juo labiau su menininkais, kurie iš prigimties yra gimę su gitaromis ir ant ant galvos ne kartą iš medžių kritę. renginys nemokamas, kas juo labiau yra patrauklu ne tik studentijai, bet ir dviračiams prijaučiantiems žmonėms. kelionė su nakvyne, nors ir nebūtinai, o kadangi organizuoja menininkai, tai nenuostabu, kad nakvynė iš sekmadienio į pirmadienį, t.y. 09.05-09.06 dienomis.

renginio programa štai tokia:

• rugsėjo 5 dieną:
  11 val. dalyviai susitinka prie kauno pilies;
  ~15-16 val. atvykimas į dvarą;
  ~17 val. supažindinimas su dvaro kompleksu, parodos pristatymas;
  nuo 18 val. stalo žaidimai bei skaitykla;
  22 val. kino peržiūra;
• rugsėjo 6 dieną:
  11 val. diskusija prie pusryčių stalo;
  14 val. išvykimas namo.

beje, būtina registracija! o čia ir preliminarus kelionės žemėlapis:

labai gundausi važiuoti – arba su nakvyne, ar be jos.

vasarą dviračiu: šalančios pėdos

jau senai bebuvau rimtai dviračiu pasivėžinti – tai kritinė dviračių masė kaune, tai vėjuoti kalniukai iki maišiagalos. dviratininkų tarpe paplitęs žodis „dirbti“, kas reiškia tempą, jėgų eikvojimą ir prakaito lašus. važiuoti tiesiąja, žinoma, yra savo malonumai, bet didelės naudos sau aš tame nematau, nors retkarčiais patinka važiuoti ilgesnes nei 100 km distancijas – taip aš geriau susipažįstu su lietuva, atrandu ją kitokią. „dirbti“ man savotiška kančia ir malonumas, geresnis laikas nei „nedirbti“, bet tai labiau susiję su sportine, fizine forma.

nors pauzė tarp važiavimų šį kartą buvo nemaža, buvau nusiteikęs ženkliam savo formos praradimui ir labai nustebau, kad to nebuvo. nuo pačio pradžios šiandien važiavosi sklandžiai ir stebėtinai lengvai – gal dėl mažesnio mano kūno svorio? nors termometras ant saulės rodė +30 laipsnių šilumos, balkone jautėsi vėsa, o nusileidus saulei žinojau ko tikėtis, todėl viršutinę dalį apsirengiau kaip pavasarį buvau įpratęs – 2 marškinėliai be rankovių ir apranga ilgomis rankovėmis – windstopper’is, kurio vėjas neperpučia. leidžiantis saulei tikrai nebuvo per karšta taip važiuoti, juo labiau ir vėjelis šioks toks buvo.

gariūnų kalnas vilniuje man vis dar patinka, bet mano jo išnaudojimas jau nebe, nes nėra tikslo. ar 10-imt ratų, ar daugiau, tai yra tik skaičiai, kurie neparodo mano fizinio tobulėjimo ar degradavimo. menka vertė yra numinti 50-60 km ir apie tai rašyti, vertę aš matau tame „kaip numinti“, o man aktualus dalykas – kalno įveikimo laikas ir, žinoma, to greitis. ne šios rašliavos tema yra kaip tai kenkia/nekenkia širdžiai, koks pulsas ir t.t. – apie visa tai vėliau. taigi va, šiandien matavau 10-ies ratų kalno įveikimo laiką, o jis toks:

laukiu nesulaukiu kitų išvažiavimų, kad būtų ką palyginti. nors lauke jau buvo vėsu ir saulutė jau nebešvietė, ne vieną prakaito lašą iš savęs išgręžiau, galvojau apie laikus, techniką, sportinę formą, todėl visa tai susikoncentravo į šiais detales:

• reikia dirbti posūkiuose – svarbu tiek teisingai juos išimti pasirenkant tinkamą važiavimo trajektoriją, tiek ir jausti, kada dviratis pradeda slysti, bėgti, kad balansuojant ant šios ribos būtų galima pasiekti geresnių rezultatų;
• greitis nuokalnėje ir stabdymas – aš visada įpratęs su atsarga stabdyti, o šiandien pamačiau, kad stabdyti reikai taip pat ant ribos, prieš patį apsisukimą – taip išlošiamos dar kelios sekundės brangaus laiko. to dėka kalno apačioje pasiekiau tikrai hibridiniam dviračiui neblogą maksimalų greitį;
• kvėpavimas labai ženkliai veikia tempą – jeigu ritmą pametei, tai praradai ir laiko;
• trūksta jėgos daugiau ištraukti – mintys sukasi apie kojų raumenų stiprinimą buitinėmis ar sporto salės priemonėmis.

šiandien man patiko, geras laikas ir beveik vėsus oras, nebloga fizinė forma, bet nepatiko tai, kad sušalau kojų pėdas, nors vasara dar ir nepasibaigė – vis tik vėjas ir +12 laipsnių šilumos (tiek man gryžus namo rodė lauko oro termometras) padarė savo. būtų įdomu sužinoti šio neigiamo faktorio šalinimo būdus – gal šiltos kojinės ir polietileninis maišelis ant kojų?negana to, dar ir vieną galvos pusę vėjas šaldė – ne pats maloniausias jausmas ausiai. kaip bebūtų, dideli karščiai greitai dingo užleisdami vietą lietingas rudenėliui. beje, gryžęs pasimatavau kraujo spaudimą – 125/76/96 (viršutinis, apatinis, pulsas), kuris prieš išvažiuojant dviračiu buvo 137/86/49.

kauno kritinė masė: dviračiais ir be galvų

1-ą ir paskutinį kartą dalyvavau dviračių kritinėje masėje, kuri vyko kaune. nepatiko, nes didelis chaosas ir nesaugumo jausmas, kad kas nors į tave įvažiuos – kitas dviratininkas arba automobilis, arba nepatyręs vaikigalis bešposaudamas nusivers po kojomis. šventė, kuria norima atkreipti dėmesį į dviratininkus ir su tuom susijusias jų problemas, iš tiesų yra ne kas kita kaip pusiau legaliai važiuojanti avinų banda – šaligatviais, priešpriešiniu eismu, skersai kelią ir t.t. internetinėje erdvėje ne vienas yra pasakęs, kad kritinė masė galėtų ne mieste važiuoti, o aplink jį, arba ne ypač judriomis miesto gatvėmis, taip tyčia provokuojant vairuotojų pyktį. tyčia buvo ir vakar kaune, kritinėje masėje, kai dviračių maršrutas buvo ne toks, kad patogu būtų tiek dviratėms, tiek ir keturratėms priemonės važiuoti, bet toks, kad vietoj dešinių posūkių buvo beveik vien tik kairi, sudarant didesnius ir mažesnius dviratininkų būrius prie sankryžų. kritinė masė – akivaizdus bandos jausmo pavyzdys, kai keletui veikėjų sušukus „važiuojame per raudoną“, visa masė tekina ir pasileidžia ir neduok dieve, jeigu tu važiuoji ir bandai stoti, nes dega raudonas šviesoforo signalas – be jokių skrupulų būsi visų pervažiuotas. nesaugu ir manęs tai nežavi. dauguma kritinės masės dalyvių – paaugliai ir jaunimas, kurie nelabai dar ką supranta kelio ženkluose, persirikiavime juostose, sukimu į kairę bei kaip reikia elgtis su dviračiu kelyje, kur daugiau nei viena eismo juosta – muravos sankryžoje net patyrusiems automobilių vairuotojams nėra lengva, nes šioje sankryžoje viduje yra dar viena sankryža. neapsieita ir be dalyvių mandravojimų, važiavimų be rankų, laviravimo tarp kitų dalivių, važiavimo ant vieno rato, staigiai stabdant ir pan. su šalmais nedaug buvo važiuotojų, kaip dauguma neturėjo nei atšvaitų, nei mirksiukų, o į kritinės masės pabaigą buvo tamsu ir lietinga. nuvažiavome 24,72 km per 1:42 val., vidutinis greitis 14,4 km/val.

šventės mintis gera, bet bloga realizacija.

velomanai.lt – pirmasis įspūdis

tai štai, užsiregistravau į velomanai.lt – dviračių mėgėjų klubą. diskusijų daug čia neverda, bet ir visai mirusiu forumu jo nepavadinsi – kauniečiai reiškiasi, vilniečiai gan neaktyviai reaguoja. šiek tiek pasiskaitęs ir aš, kaip naujokas dviračių srityje, bandau diskutuoti, bet mano post’ai sulaukia gana greitos ir man keistos senbuvių reakcijos:

• užuominos apie nelietuviškų žodžių rašymą ir bandymas pašiepti – mano galva, galima ir gražiai pasakyti, o ne bandant tyčiotis – tokios teisės jiems niekas nesuteikė;
• supratau, kad forumo taisyklių laikymasis yra prioritetas nr. 1 – ne dviračiai, bet taisyklės čia yra iškeliama aukščiau visko. jų puslapis, idėja, jų ir taisyklės ir aš čia neprieštarauju, nors galiu turėti ir kitokią nuomonę, bet gal dviračiai ir viskas, kas su jais susiję, turėtų būti su aukštesniu prioritetu?
• su aukštesniu punktu susijęs ir naujų temų rašymas – administratoriams atrodo, kad jos ne į temą, ne tokios arba dar kažkokios priežastys, kurios man taip ir lieka nežinomos, kai dingsta tavo užvesta tema. paieška naudotis moku, bet kad ji negelbsti – noras gauti informaciją lieka neišpildytas.
• dėl taisyklių laikymosi gavau asmeninę žinutę, bet daug vėliau, nei tikėjausi. bet gavau.

gyvai susitikęs su keletu velomanų kauniečių jie man paliko šiltą įspūdį, kaip ir keletas vilniečių, su kuriais susipažinau. matyt, kad normalūs žmonės ir elgiasi atsakingai ir velomanai.lt diskusijų forume neužsiima asmeninių problemų paieška ar asmeninės realizacijos paieškomis.

man patinka bendrauti su šiltais žmonėmis, padėti jiems kuo galiu ir pačiam sulaukti iš jų pagalbos, bet noras dalintis turi būti abipusis, kaip ir futbolas žaidžiamas ne į vienus vartus, o į dvejus. čia ne mano paverkšlenimas, nei prieš vieną iš velomanų nieko blogo neturiu, turiu tik savo nuomonę jų atžvilgiu.

vėjuota

kad dviračio padangos prie parketlenčių namie nepriaugtų, reikia imtis atitinkamų veiksmų, t.y. bent kas 2-ą dieną su dviračiu pravažiuoti. šiandien darbe užsiknisau, kaip ir vakar, bet minti reikėjo. gerą pusvalandį sugaišau visų saugos pribambasų montavimui ant dviračio – galinis mirksiukas (priekiniam amen jau), 4 ratų atšvaitai ir baltas atšvaitas ant priekinės šakės. išvažiavau jau temstant, 19:30 val. ir nusprendžiau geru tempu važiuoti – nuo vilniaus link maišiagalos ir atgal. vienu momentu buvau jau begalvojęs nusukti link riešės, bet šalia esantis kelio ženklas „maišiagala – 14 km“ mane suviliojo, tiek gal kaip nors numinsiu. ir numyniau, bet klydau, kad pirmyn myniau prieš vėją – grįžtant aš supratau, iš kurios pusės tikrai pučia vėjas. kol sustojęs pasitvarkiau ausinuką, visai atvėsau, todėl minti buvo ir šalta ir dar tingu, todėl reikėjo laiko ir kalniukų prieš vėją, kad vėl įkaisčiau. grįžti mano jėgos nusprendė atostogauti – buvo sunku judėti, prie to pačio dar ir tingėjosi ir nebuvo vidinės motyvacijos. negalvojant, kad aš esu tešlius (pažiūrėjus į velomaratono nuotraukas tik tokia nuomonė ir gali susidaryti), užklydo mintis, kad mano ir kolegos grupė maratone buvo „vėjuota“ – iš karto viena kasetės žvaigždė į viršų, jėgos grįžo, atsirado noro ir stimulo. taip taip, reikia savo komandos vardą pateisinti. taip grėbliavau gana ilgai, bent pusę, vis sau į sėdimąją įspirdamas, kad netingėčiau, o dirbčiau. kitą kelio pusę atsirados dar vienas motyvatorius – juodi debesys, kurie per 10 min. visai užtemdė dangų – čia jau ariau kaip reikalas, o nuo toyota automobilių centro pirmieji lietaus lašai man buvo kaip dopingas – jau tamsoje dirbau išsijuosęs. namo spėjau, be lietaus, bet kiaurai šlapias – aš per varžybas toks suprakaitavęs nebūnu, kaip per savo pasivėžinimus.

tešlius šiandien numynė 45,46 km per 1:25 val. vidutiniu 32,0 km/val. greičiu, o maksimalų greitį pasiekė 55,8 km/val. ne tai, ko aš norėjau, bet geriau nei nieko – laukiu savo pamėgto kalno!

vilniaus velomaratonas 2010: degustuota sporto grupėje

šiandien baigėsi vilniaus velomaratonas 2010 – iš ties buvo šaunus renginys. buvau ir aš ten, kojeles miklinau, žodžiu vietoje nestovėjau. startavau aš sporto grupėje, nors ir ne su hibridiniu dviračiu ten reikėtų važiuoti, savo užsibrėžtus tikslus įvykdžiau – dalyvavau, nors pasąmonėje galvojau apie 8 ratus, o 9 būtų buvę tiesiog nuostabu – nuostabumas įvyko.  renginio organizavimas buvo tikrai geras, neskaitant tai, kad visi startavo nuo ten kur nori, arba nuo tos vietos, kurioje anksčiau su dviračiu atsistojo – „gardų“ numeriai nebuvo svarbu.

paskelbti preliminarūs maratono rezultatai ir galutiniai su ratų laikais – man, kaip pirmą kartą dalyvavusiam, manau, kad labai neblogai: važiavau 110-u startiniu numeriu, baigiau 9 ratus iš 10-ies, įveikta distancija 72 km, finišo laikas 02:04:01, bendroje sporto grupės įskaitoje esu 89-as iš 281, o savo grupėje 50-as iš 115.

kokios mano mintys buvo maratono metu ir po jo:

• po dviejų ratų mano vidutinis greitis buvo 35,4 km/val., o bendras vidutinis greitis – 34,84 km/val.;
• mano arkliukas – kalnai/įkalnės ir priešpriešinis vėjas (gariūnų kalnas veltui nenuėjo), nes tokiose atkarpose savo „būrį“ gerai lenkdavau;
• skysčio užteko 1 litro – buvo pats tas, nes ir saulė labai ir nesvilino;
• tiesiojoje mane plentiniai į vienus vartus nešiojo, prieš vėją reikėjo atsigroti;
• trūksta man patirties posūkiuose;
• vėjas palei nerį buvo žiaurus, greitį vietomis mušė iki 25 km/val. – bet ne man vienam ir tas man patiko. daugelis šioje atkarpoje stengėsi nepersistengti, todėl vis laukdavo, kol atsiras „ratas“, patys nenorėdami vesti, o šis tinginiavimas mušė greitį ir laiką;
• hibridas per vrublevskio g. trinkeles priešais mindaugo tiltą, vilniuje, eina tik daina, jeigu gerai įsibėgėji, kai plentiniai tuo metu gaili savo dviratės technikos ir ženkliai meta tempą;
• sėdėti „ant rato“ yra gėris, bet ne tada, kai tau prieš pat nosį pradeda dviratininkai vartytis, o kiti per jų galvas – toks jau tas sportas;
• jėgų užteko tik 8,5 rato, ko nėra gana, todėl dar treniruotis yra kur ir dėl ko;
• žiūrovų palaikymas plojimais – kažkas nerealaus, taip užveda, kad atrodo antras kvėpavimas būtų atsidaręs – mane tai labai veikė;
• nugara/mentis manęs nepavedė, kaip ir mano technika – jie verti šalto alaus ir šviežio tepalo;
• vienas iš kitų metų galimų tikslų – plentinis dviratis;

ačiū labai organizatoriams ir rėmėjams už tokį nuostabų renginį!

o čia keletas nuotraukų su manimi iš šios sporto šventės:

dviratis velomaratonui jau paruoštas

į krepšį reikės įsidėti pivka dlia ryvka, lašinių paltį ir šampano butelį pergalei atšvęsti.

ir pilaitėje gyventi galima

kadaise, dar atmenamais laikais, kai aš važiavau pro vilniaus pilaitę (čia toks vilniaus mikrorajonas kiek tolėliau nuo miesto), ji buvo skurdi savo tarybiniais pilkai nykiais penkiaaukščiais, o naujausias pastatas joje buvo rimi prekybos centras. kelias iki pilaitės buvo prastas, siauras ir nutrupėjusiais šonais, vėliau kelią iki priemiesčio sutvarkė, bet pilaitė taip ir liko tamsus miestelis.

šiandien dviračiu neskubėdamas sukdamas ratą pro avižienius, sudervę ir pilaitę, šį vilniaus priemiestį pamačiau visiškai kitokį – nauja plati gatvė, gražūs gyvenamieji daugiabučiai, sutvarkyta aplinka, šalia matoma vilniaus panorama – ir visa tai pilaitėje, kuri šalia pastatė ir kitokį suvokimą apie šį miesto pakraštį, kaip kadaise savo įvaizdį pakeitė ir užupis. man patiko, pagalvojau, kad norėčiau pilaitėje gyventi – naujas ir gražus miestas su greitu susisiekimu iki vilniaus centro, o iš bėdos ir pėsti ne taip jau toli ir eiti. per paskutinius kelerius miestus miestas su savo apylinkėmis labai pasikeitė, ne viską spėju greitai ir pamatyti. pavydžiu naujos pilaitės gyventojams, nes ten ne tik gražu, bet ir miela, ir visa tai už mažesnę nei buto perkūnkiemyje, kainą.

dviračiu man šiandien gavosi 49,64 km ir iki lazdynų atvažiavau 29,6 km/val. vidutiniu greičiu, maksimumas buvo 53,7 km/val., o vėliau leidau sau pailsėti, pariedėti ir pasvajoti, todėl grįžus vidutinis greitis buvo 22,3 km/val. ir viso laikas 2:13 val. svoris nuo 81,9 kg sumažėjo iki 80,9 kg, o „pasiplėšyti“ teko tik ant šeškinės kalno ukmergės g. smagiai praleistas laikas su mintimi, kad vakarais trumpomis rankovėmis dviračiu važiuoti jau yra per šalta.

naujos pilaitės statybos kadaise atrodė taip:

o mano šios dienos maršrutas buvo toks:

neaiškumai ir neramumai

šiandien taip gerai nesigavo pasivėžinti, bet ratuką apsukau, nors jį reikėjo vakar sukti, po ilgesnės trasos kojoms atsigauti. 1-adienis dažniausiai save pateisina – karšta diena visomis prasmėmis, o kieno tais liaudišku žargonu sakant – jobn%ta. darbas darbui, o vakare dviratis, nors išvažiuojant 19:30 jau saulė danguje neaukštai kabo. viskas būtų gerai, jei ne:

• prie maišiagalos ties posūkiu sunkiasvoris su ilgiausia priekaba vos į mane neįsipaišė priešais važiuodamas, nes priešais važiuodamas beveik neišėmė posūkio;
• visą kelią petį-mentę aštriai dūrė, į kelionės pabaigą šiek tiek atleido;
• nuo pusiaukelės svirplys ant grandinės užsėdo – čyyyygžt, čyyyygžt. reikės tepti;
• priešpriešinis vėjas visur ir visomis kryptimis – molėtų plentu tik 30 km/val. greičiu tešliaužiau – beveik kaip pėsti eidamas. sutemus tas vėjas nelabai malonus, lyg prieš didelę audrą, todėl nors vakare lauke ir ganėtinai šilta, +27 ir daugiau, atviroje ne miesto erdvėje kur kas vėsiau, o su vėjeliu tikrai nėra per karšta – be vėjo būtų pats tas;
• molėtų plente jau temo, ten numirė ir mano priekinis mirksiukas-lempa, galinis bent šiek tiek gelbėjo. mieste keliu važiuojant be priekinės švieselės labai nesaugu, nes iš priešpriešinės juostos sukantys kairėn pusėn per manąją, manęs nemato. todėl planus važiuoti pro verkių malūną pakeičiau maršrutu „tiesiai namo. greitai. bl%^t“;
• prie įvažiavimo į vilnių dar ir koją labai nesmagiai nudiegė – kad tik kitą kartą iš viso kelyje nesugriūčiau;
• anti non-stop šviesoforus vėl 3 „surinkau“, velniava.

labiausiai mane neramina mano petys – kažkas su juo vyksta ir ne ta linkme, kuria norėčiau, kad tas procesas judėtų. važiuodamas gimdžiau įvairiausias to priežastis, ir ties viena jų ilgėliau apsistojau – galbūt man duria mano aprangos siūlės siūlas ir taip erzina mentę? šiandien jau vėlu ir tamsu drabužių apžiūrai, o kitą dieną reikės pasižiūrėti ir laikinai pilnai pakeisti viršutinę aprangą ir taip aptikrinsiu savo hipotezę.

dar vienas to vaistas, apie kurį neblogai nusimanau ir tiksliai žinau, kad nuo 4-ių ir daugiau alaus bokalų turėčiau geriau jaustis. taip taip, rytoj ne sekmadienis ar pirmadienis, todėl alus jau įmanomas – reikia prieš varžybas gi pailsėti, ne mašina gi aš.

prakaitas šiandien liejosi laisvai, tuom aš nesiskundžiu – per 1:54 val. vidutiniu 29,9 km/val. greičiu nuvažiavau 55,96 km, o maksimalus greitis siekė 48,7 km/val. ir eilinį sykį prie karvio ežero varvinau seilę į besimaudančius.

218km dviračiu ir pirmasis priartėjimas prie kauno

mano gyvenime labai mažai šeštadienių, per kuriuos kelčiausi 7:00 val., o šiandieninis – vienas iš jų. man net pačiam nesitiki, kad taip anksti atsikėliau, o 7:30 jau važiavau dviračiu. maršrutas buvo suplanuotas toks: vilnius-sudervė-vievis ir jeigu pavyks – žiežmariai. pavyko. nors sinoptikai dieną ir prognozavo didelius karščius, iki ryte oras buvo teisingas dviračiu važiuoti ir kentėtinas iki pietų. iki žiežmarių greitai  davažiavau – vėjas į nugarą darė savo, todėl vidutinis mano greitis buvo 34 km/val. kauniečiai išvažiavo ~8:15 val.

visos šios kelionės priežastis – velomanų kelionė į vilnių apžiūrėti velomaratono trasos. gera mintis juos pasitikti pusiaukelėje, t.y. elektrėnuose, bet kadangi anksčiau išvažiavau, tai pusiaukelėje buvau taip pat anksčiau, o kad nestovėti be reikalo, judėjau kauno link – susitikimo pačiuose žiežmariuose.  tai buvo mano pirmasis priartėjimas dviračiu prie kauno. kauniečių buvo 7 žmogeliukai, iš jų viena mergina. iš vilniečių buvau vienas, bet vilniuje prisijungė dar 2, kas buvo šaunu. mūsų važiavimo tempas buvo lėtesnis, nes važiuoti teko prieš vėją, o ir ne visų dviračiai buvo plentiniai, todėl teko prie jų prisitaikyti – komandinis važiavimas.

su pertraukėle vievyje, vilniuje buvome 12:00 val., kur prie mūsų prisijungė šarūnas (aka sar). iki šios stotelės aš jau buvau numynęs 123 km. atsigaivinę gėrimais važiavome link velomaratono trasos, kur ją neskubėdami ir apvažiavome. varžybų trasos pagrindiniai minusai:

• grindinys vrublevskio g., kur tarp grindinio trinkelių plentinio dviračio ratai net lenda;
• aštrūs, 90 laipsnių ir didesni slidūs posūkiai ant trinkelių – šiose vietose reikia būti itin dėmesingam ir atidžiam.

po trasos vilnietis šarūnas visiems parodė kebabinę prie profsąjungų rūmų – ačiū jam už tai. pasistiprinę mes čia sulaukėme ir dar vieno vilniaus atstovo – kristinos. pailsėję pravažiavome užupį, buvome virš užupio esančioje apžvalgos aikštelėje, o po to – į geležinkelio stotį, kur kauniečiai už 25,3 lt patys su savo dviračiais draugais išriedėjo moderniu ir greitu traukiniu namo.

16:00 val., o namo dar nesinori. dviračio spidometras rodo 144 km, tai iki 200 km ne tiek jau ir daug beliko, o lauke laaaaaabai karšta. kaip bebūtų keista, jėgų dar turiu ir bandau siekti 200 km ribos, nors tikrai negalvojau, kad sieksiu tokiu būdu. jėgų, manau, turėjau todėl, kad iki vilniaus nevažiavome greitu tempu, nors man ir norėjosi.

mintį važiuoti iki trakų momentaliai atmečiau, nes kelias visą laiką saulėje + man jis nepatinka. pasirinkau atkarpą vilkpėdė-savanorių pr.-titnago g.-gariūnų viadukas ir vėl atgal, o toks ratukas sudaro 13 km. ši atkarpa man labai gerai žinoma, beveik kasdienė, o ją pasirinkau ir todėl, kad vakare didžioji titnago g. dalis yra pavėsyje – abi važiavimo pusės.

tokių ratukų be sustojimo padariau 3 (3 x 13 = 39 km), o po to teko sustoti ir pasitaisyti kojinę-bumerangą, nes siūlė ant piršto užsisuko ir pradėjo nesmagiai ir skaudžiai spausti. užtvirtinimui dar vieną ratą apsukau, 4-ą, viso 52 km šioje atkarpoje ir grįžtant jau turėjau surinkęs 202 km.besukdamas ratus kilstelėjau bendrą greičio vidurkį, nes greitis vietomis buvo 40 km/val., nors tam tikrose atkarpose jis buvo tik 25 km/val.

mieste lengvai kruizinau 15-20 km/val. greičiu, nes buvo out’as – teko pagulėti prie valdovų rūmų ir pailsėti. šiek tiek atsigavau ir patraukiau namo. kojoms didelio nuovargio nejaučiu, nugara taip pat atlaikė, skauda rankų riešus, o vaizdas šiek tiek vėluoja – toks tas mano nuovargis šiandien.

statistika: ant dviračio užsėdau 7:30, 5 namus įžengiau 20:30, vadinasi šiandien dviračiui skyriau 13 valandų (!) dėmesio.  įveiktas 217,92 km atstumas – man pirmasis gyvenime toks dienos atstumas, vidutinis greitis 26,9 km/val., maksimalus 59,3 km/val., važiavimas dviračiu 8:04 val. skysčių šiandien išgėriau belekiek – preliminariais skaičiavimais ~7 litrus, suvalgiau vieną mažą kebabą, 3 x hematogenus ir ryte pusę duonos riekės su keliais griežinėliais lašinių. svoris prieš kelionę 82,7 kg, grįžus – 78,5 kg.

labai ačiū visiems važiavusiems kauniečiams už tokią puikią pramogą, vilniečiams už kompaniją, o sauliui ir gyčiui už tarpusavio meilę ir gerą humorą.

mūsų kelionės fotoįspūdžiai gyčio ir giedrės akimis. o čia – aš.