maistas

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

vakare mintys apie mankštą būna greitai nugesintos, o mankšta prieš miegą arba būna gėdingai trumpa, arba pilnu pilvu sėdint ant puodo. teiginys apie vieną alaus prie vakarienės būna sudegintas ant laužo dar neįpusėjus skardinei, lygiagrečiai traukiant lėkštę arčiau savęs. rusenanti viltis sumažinti pilvo apimtį dar gyva, kuria niekas netiki ir negirdi. tas reikalas man tolygus pagalvės kimšimu vištų pešimo sandėlyje. metafora apie sukimo lanką man šiuo metu kaip tik. ėdalą pradėjo skrandis riboti, nes kai pakelia rankas į viršų argumentų jam aš nebeturiu. problema sprendžiama netinkamiausiu būdu gelbstint ir fermentams – pro(re)gresas. alus įdomus vaistas – mažais kiekiais įmanomas, normaliais – nesaikingas. tų 2-ų dienų labiausiai man gaila, nes per tas valandas galima ne kartą pamiegoti, pakakakoti ir dviratį pamurzinti. bli@t, reikia eiti miegoti, nes berašydamas šaldytuvą nusiaubsiu.

mėgstu saldumynus, nors žinau, kad jie kaloringi, bet lyg tyčia juos valgydamas apie tai niekada negalvoju. nenoriu būti vienu iš tų, kurie ieško priežasties sau ir kitiems sugadinti nuotaiką. neneigsiu, pasirinkimo ir apsisprendimo momentas yra sudėtingai neteisingas. sudėtingas jis dėl to, kad niekada nepataikai, todėl ir neteisybė. žingsniuoju pirmyn nuo vienos lentynos iki kitos ir man sunku išsirinkti to vakaro saldumynų karalių. svarbu paminėti ir tai, kad pasirinkimas visada būna niekam tikęs: nusiperki sveriamų šokoladinių saldainių,  o juose įdaras kietas. pasirinkus šokolado plytelę pasirodo, kad norisi ne jos, o paukščių pieno saldainių. ir taip toliau. o banalybės nenuvilia – saldainiai rafaello ir dėžė šokoladinių saldainių, blaivių saldainių. gurkšnojant alų natūralus klausimas – o kur gi alaus skonio saldainiai prie žuvies skonio kiaulienos, ar mėsos skonio baklažanų.

prieblanda manęs neerzina, bet ji turi savo paskirtį, kaip šakutė poroje turi peilį. bandau mesti maistą, bet tais nuodėmingais momentais negaliu jo valgyti gerai neapšviesto, nes nenoriu prarasti valgymo malonumo jį perleisdamas tą malonumą įžvelgti. man patinka svetima šviesa, nes už ją nereikia mokėti, bet galiu išsakyti priekaištą, kodėl jos tiek mažai. man nepatinka sausi patiekalai, tokie kaip šniceliai ir karbonadai, nes jiems trūksta padažo – lyg tamsoje juos valgyti su šaukštu.

linkstu manyti, kad gero apšvietimo neįsirengę žmonės yra neišsilavinę.