religija

anksčiau, kai buvau normalus, gyvenau ir vargo nemačiau, bet dabar įstojau į dviračių sektą, ir baigėsi mano nesaikingas alkoholio vartojimas. serverių home page baksnoja dviračių puslapiai, o aplinkui susiduriu su keistos orientacijos žmonėmis. baigėsi vasara, lapkritį prasidėjo ruduo ir galvojau, kad aprims visi šitie važiavimai ir kilometrų sukimai, bet dabar aš suprantu, koks aklas aš buvau. net ir šiandien kelyje užmatytas plentininkas mane stebino tik todėl, kad buvo vienas, o tokios mintys paprastam mirtingajam neatrodo racionalios ir pagrįstos. tęsiant mintį, parapijos nariai tyliai zulina ratus ir ruošiasi pavasariui – kas name suka rolerį, kas treke, kas su staklėmis ir pratimais užsiima. ir visa tyliai vyksta tylomis, neskubant pumpuojant raumenis. o kiek dar jie nutyli ir kiek aš dar nežinau. jaučiuosi lyg gyvendamas ateivių šalyje, kur visi jie man lengvai kvaištelėję, ir pats jaučiuosi apsirūkęs. religija ir beprotystė vienas kitą papildo. aš ir dabar negaliu atsigauti, kiek aplinkui žmonių vykdo pasiruošimo darbus, todėl man kyla tik vienas klausimas – kaip aš pavasarį atrodysiu tokių tarpe.

matyt, tyliai rūkysiu kampe.

gyvenimas yra pilnas galimybių rinktis, bet žmogaus ribotas pasaulio suvokimas tas galimybes ženkliai mažina. vien religijos kiek suvaržo žmogaus pasaulėžiūrą, o juk nėra smagu girdėti apie jų pedofilines bylas. šiandien rymojau ties tuo klausimu ir priėjau prie išvados, kad tai yra legaliai įteisinta mafijos rūšis. tad nebūkime religingais, būkime tikinčiais, todėl apsidairykime ir pažvelkime toliau už mus supančios komforto ribos. banaliai, gyvenimas yra vienas ir tas trumpas, kad net pensijai nespėji užsidirbti.

štai, mes galime nebūti savimi ir to nesuprantame – kvailų avių banda su pragertu piemeniu.

žmonių kalba kalbant, veganizmas yra sunkesnė vegetarizmo forma. buvo laikas, kai siautėjo jehovos sektantai, dabar įsibėgėja veganų virusas. prisimenant žmonijos kilmę, mes esame purvini medžiotojai, mėsėdžiai iš prigimties. žmonės tokių religijų sąrašą kaip krikščionybė ar islamas, įtraukė ir maisto religijas. nors visai nesenai laisvalaikio pokalbis būdavo apie darbo problemas, tai dabar kalba pradeda suktis kiek dobiliukų vienas kitas suvalgė. demokratijos sąvokos interpretavimas individo gyvenime, matomai, luošina visuomenę distrofikais, anemikais ir man tapatinasi su savižala bei tais, kurie savo organus iš po apsiausto demonstruoja. o dalykus vadinkime tikrais jų vardais – veganai yra karvės.

kiekvienas savaip kraustosi iš proto ir nesupranta, kad lėtiškai krausto ir aplinkinius, brangius žmones. dar vienas ego kraštutinumas.

visada tai prasideda ryte ir nuo kojos. vieni tam suteikia erdvę, o kiti sėkmingai pučia sau į ūsą. pusryčių nevalgau, arbatą darbe geriu, todėl džiaugiuosi, kad į darbą einu be rytinių maisto dėmių. nors įvykių kalendorius nebuvo įtemptas, bet jau pirma užduotis buvo visiška nesėkmė ir dar praeitos savaitės rezultato tąsa.

darbe minios žmonių ir menamų problemų, kai sprendimas būna kiek kitoks, nors lietvamzdžio tiesimą patalpose laikinai sustabdėme. užduočių sprendimas vyniojosi aplink ratą, kol galiausiai jis sustojo, o iniciatyva padaryti daugiau buvo pasmerkta kitos dienos sąnaudoms. pavėluoti ir nutraukti susitikimai vijo laiką, kuris tam visiškai nesipriešino, lyg nujausdamas kokia šiandien diena. įžeidus užjojimas manęs jau nebestebino, bet tokiems reikia duoti kelią, nes mes visi suprantame kodėl.

tarp viso to buvo ir spindulėlis, nes radau tai, ko norėjau, bet neieškojau – tai tik maža darbinė smulkmena. tai ir užvirė minčių puodą – net ir juodžiausioje tamsoje yra šviesos šaltinio rakto skylutė. mes per daug įsijaučiame į nuskriaustų piliečių vaidmenis, kad pamatytume ne lietingą rudenį, o margaspalvius sodrius lapus.

diena lyg tyčia. vis tik ne, šilta diena, nors kojas maudžia.