Skip to content

Kategorija: žiema

bėgimas, skausmas ir alus

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

1 Comment

bėgimo stovykla chamonix (2)

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

1 Comment

bėgimo stovykla chamonix (1)

prieš metus pabandžius slides, šiais metais sausis default jau buvo rezervuotas kalnams. kalnams! daug trepsėjimo kur slysti ir dar daugiau veiksmo dėl logistikos, kol galiausiai laimėjo šamoni (angl. chamonix) su monblanu, prancūzijoje. skrydis lėktuvu į ženevą su persėdimu varšuvoje, po to valanda autobusu iki vietos, ale lietuviškos palangos. nors atvykau su slidinėjimo apranga, kol kas ji tyliai rūko kamputyje, nes visa tai – tik maskuotė trail bėgimo stovyklai ir ne bet kokiai, o kalnuose! nors visa ši avantiūra ne laiku ir nevietoje, nes dieną prieš dar gėriau antibiotikus, bet antrą kartą per savaitę neišskristi negeras trend’as, o ir į orą išskridusiems bilietams pinigų gaila.

kėliausi 4 val. ryto, skrydis, persėdimas, vėl skrydis, kratymasis autobusu ir per pietus final destination – jaučiausi žiauriai iš veido iškritęs, tad užmigau tik pro duris į triobą įžengęs. kaip dažniausiai per pietus – valandai. nors daugiau miego nepakenktų, bet reikia rengtis bėgimo aprangą, kol naktis neatėjo. track’as paruoštas, kaip vėliau supratau – per dėm optimistinis su niekingai 1300m vertikalaus sukilimo, bet juk taip gyventi linksmiau. su navigaciniai grybavimais ir nuklydimais, kalną pribėgau tik po 50min., tad tokiam sukilimui jau nelabai liko laiko, kaip ir mano maitinimosi atsargos buvo ribotai paskaičiuotos. prabėgau kiek leido laikas ir tuo džiaugiausi, nes po pusvalandžio trepsėjimo į kalną kojų pėdų priekinė dalis taip įsiskaudo, kad jau svajojau kada aš suksiuos atgal ir bėgsiu namo. nors paskutiniu metu daug laiko praleisdavau sapieginėje, bet ji nė iš tolo neprilygsta nuosekliam bėgimui į kalną, nes mūsuose mes galime nemažai surinkti sukilimo, bet tik su dažnais pakilimais ir nusileidimais, kur kojų vieni raumenys pailsi bėgdami į kalną, o kiti – į pakalnę. grįžtant bėgant nuo kalno prasidėjo kiti malonumai, kurie bėgimo metu nesijautė, bet žinojau, kad sekančią dieną keturgalviai raumenys dainuos, bet tai tik rytoj, o dabar aš noriu namo!

tą pirmą dieną susipakavau į nepilnas 2val. su beveik 600m sukilimo, kilometrų kiekis čia jau neesmė. strava tik nusikeikė „extreme suffer score“ su 185 taškais. diena veltui nepraėjo, apšilimas kitos dienos 1000m sukilimui padarytas. slidžių galvoje nė kvapo.

diena 2

3 Comments

žiemos aktyvumo grafikas

įvykiams savaime klostantis, susidėliojo mano savaitinė „sporto“ veikla šiai žiemai, kol dar nėra sniego, arba kitais žodžiais vadinant – bazės rinkimas. o ji štai tokia:

  • pirmadienis – dviratis. dažniausiai staklės garaže arba trekas panevėžyje. tai priklauso nuo savaitės pradžios ir užimtumo: jeigu ramiai, tai staklės su intervalais, o jeigu neramiai – pseudo varžybos treke su fiksuota pavara. jeigu minu stakles, tai po jų dar 10 minučių laiptais pavaikštau, kad būtų įvairovė.
  • antradienis – skvošas. smagu pamojuoti rakete ir kitą dieną jausti visus raumenis.
  • trečiadienis – „let’s run together“ 13km trail bėgimas verkiuose su laiptukais į kalną. viršuje pulsas garantuotai muša dugną.
  • ketvirtadienis irklų diena – dulkių nupūtimas nuo concept2 treniruoklio. apgaulingas įrenginys, kuris taip pat gabus sukelti pulsą. vien jėga nelaimėsi, dar reikia ir su technika dirbti. mielas užsiėmimas žiūrint panoramą.
  • penktadienis yra laisvadienis, skirtas privalomam valandos prasiėjimui lauke.
  • šeštadienis patapo trail bėgimų varžybomis. sunkus reikalas su tuo.
  • sekmadienis pasirinktinai ir pagal situacija – ilgas ir ramus irklavimas, skvošas su kompanija, long run’as arba miškas su mtb dviračiu.

diena dienai nelygu, bet kartais į darbo savaitę įterpiu bėgimą, ėjimą arba važiavimą į darbą dviračiu.

4 Comments

bepročių dviratininkų žiema

anksčiau, kai buvau normalus, gyvenau ir vargo nemačiau, bet dabar įstojau į dviračių sektą, ir baigėsi mano nesaikingas alkoholio vartojimas. serverių home page baksnoja dviračių puslapiai, o aplinkui susiduriu su keistos orientacijos žmonėmis. baigėsi vasara, lapkritį prasidėjo ruduo ir galvojau, kad aprims visi šitie važiavimai ir kilometrų sukimai, bet dabar aš suprantu, koks aklas aš buvau. net ir šiandien kelyje užmatytas plentininkas mane stebino tik todėl, kad buvo vienas, o tokios mintys paprastam mirtingajam neatrodo racionalios ir pagrįstos. tęsiant mintį, parapijos nariai tyliai zulina ratus ir ruošiasi pavasariui – kas name suka rolerį, kas treke, kas su staklėmis ir pratimais užsiima. ir visa tyliai vyksta tylomis, neskubant pumpuojant raumenis. o kiek dar jie nutyli ir kiek aš dar nežinau. jaučiuosi lyg gyvendamas ateivių šalyje, kur visi jie man lengvai kvaištelėję, ir pats jaučiuosi apsirūkęs. religija ir beprotystė vienas kitą papildo. aš ir dabar negaliu atsigauti, kiek aplinkui žmonių vykdo pasiruošimo darbus, todėl man kyla tik vienas klausimas – kaip aš pavasarį atrodysiu tokių tarpe.

matyt, tyliai rūkysiu kampe.

6 Comments