video

saulius mykolaitis – matrica

užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
okupavo naktis, išbučiavo medžius.
tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.

juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
baltą nemigo naktį tyla užgesink.
laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
tolsta uostas giliai, uostas giliai,
paskandinus viltis

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj, stygos danguj
mūza delne

užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys –
šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
septyniolika jų, mano saulės dėmių.

pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj stygos danguj
mūza delne

bėgam, krentam, šypsomės, džiaugiamės, mėgaujamės, slystam, keliamės, minam, garuojame, konkuruojame, stebime, šąlame, prakaituojame, gaivinamės, plaukiame, šnypščiame, irkluojame, lipame, keikiamės, filmuojame, dalinamės, palaikome, motyvuojame, padedame, stengiamės, ilsimės, siekiame, ruošiamės, varžomės, gydomės, planuojame, miegame, klausomės, gyvename su sportu lūpose. tokie laimingi mes esame.

šiandien buvo tas pirmadienis, kuris visiškai save pateisino – 100% pirmadienio! kad pats darbas savaime yra problema, niekam abejonių net nekyla, bet iki jo dar reikia nukakti – ratuotam arba kojuotam. susisiekimas visuomeniniu transporto ir vaikščiojimas pėsti leidžia susipažinti su kitu visuomenės veidu, mums neįprastu bet matomu pro automobilio langą, kuris nemato ir neužjaučia automobilyje neveikiančio šilto oro pūteklio. abipusis neužjautimas, rezultatas 1:1.

grūstis troleibuse ir numindžioti batai, apsirūkę ir smirdantys pakeleiviai, pikta ir griežta keleivių kontrolė – automobilių vairuotojams izoliuotas vaizdas ir maksimaliai apribotos pažinimo galimybės. visuomenė dar egzistuoja ir kiemuose ar stotelėse gerianti odekoloną ir šūkaliojanti keiksmažodžius, paaugliai su bambaliais į alų panašiu skysčiu laukiantys savo maršruto numerio – čia tik per vieną dieną mano įsiminti vaizdiniai, o metuose jų 365, o ir maršrutų vien vilniuje tikrai ne vienas. iš 3.000.000 net 160,000 piliečių emigravo iš lietuvos, didžiausia dalis liko pensininkai, moksleiviai ir paaugliai. tai kiek tada tų sąmoningai subrendusių piliečių, kurie myli lietuvą? – pro automobilio langą to nepamatyti.

(m.mikutavičius – aš tikrai myliu lietuvą)

netikėtai prisiminiau – ašarą spaudžiantis momentas. kaip dabar prisimenu visą filmą, suprantu, kad nebebus jau kefyro iš stiklinio butelio, nebenešioju aš ir raudono kaklaraiščio, neprisiminu ir daugelio linksmų vaikystės akimirkų, ne visi artimieji gali mane apkabinti ir pabučiuoti, nematau jų plačių šypsenų ir rūpesčio, jaučiu tik artėjančias vėlines ir tas akimirkas, kai susitinki artimaisiais, iš kurių ne visi sulaukia kitų vėlinių kitoje kapo pusėje, jie nepadės ir gėlių, mes turėsime jiems padėti, nors nenorėtume to daryti ir dabar apie tai galvoti. prisiminu, kaip į mokyklą vaikščiojau su spaliuko ženkliuku ir man tai patiko – nebuvo rūpesčių, nūdienos problemų, politikos galvos skausmo, buvo tik meilė iš tų, kuriems aš rūpėjau, bet kurios tada nevertinau – tik braukdami ašaras nuo savo skruosto nes įsisąmoniname ką mes praradome. tie vaikai, kurie vaidina šiame filme, viešnia iš ateities,jau nebe vaikai, galbūt ne ne visi dar gyvi ar sveiki. labai gaila, labai gaila tos vaikystės ir prarastos meilės, šilumos, kurioje aš/mes gyvenome, to išties gero laiko smėlio ne tik smėlio dėžėse, bet jaučiant, kad prieš miegant mus ateina užkloti, apkamšyti, paglostyti grublėta ranką mūsų galvą, o ryte švelniai pažadinti mokyklon. skaudu ir gaila, liūdna ir graudu. visi mes galvojome visai ką kita ir tik dabar suprantame, kokie kvaili mes tada buvome. vaikai. kad taip atsukus laiką atgal, norėčiau tame vaikystės periode įstrigti amžinai, būti laimingu, apsuptu meile ir gyvais žmonėmis, o ne prisiminimais ir antkapiais. deja, bet ne visus balsus aš jau išgirsiu, kviečiančius žiūrėti šį filmą ar ruošti pamokų, dėl to aš verkiu.

amžiną jiems atilsį.