vaikystė

pusnys prie lekučio, kai įkrenti iki pažastų ir bandai nešdintis lauk. vaikų būrys tamsoje ant kalnų, brūžinantis storas odines kuprines ir kurių ateina tėveliai ieškoti. dabar mes nebe vaikai ir ne kartu, o atskirai. mūsų vaikystė pamiršta, o ledo rutulys ant užšalusio karosiukų ežero jau nebėra mūsų interesus siejantis kriterijus.

menu tas vėjuotas sniegingas dienas, kai artimieji tamsyje mane vežiodavo rogutėse ir visi tada buvo jauni, sveiki ir laimingi. ir gyvi. man linksma būdavo stebėti dideles tarybinės sniego valymo mašinas, kurios valydavo retai važiuojamus kelius ir kiemus, kad nebūtų sutrikdytas tarybinių pėsčiųjų srautas.

grįžti namo ir tekinas leidiesi prie lango, prie špižinio radiatoriaus, kad galėčiau žiūrėti pro langą į snaiges ir rogutes – visos pramogos atvyko į kiemą.

tokios mintys su šiukšlių maišu krypuojant link konteinerio.

mano gimtasis miestelis turėjo tik vieną devynaukštį, kuri, be abejo, buvo su liftu, bet tuo metu apie jį tikrai negalvojai. o štai vaikystės visos vasaros praleistos gimtuosiuose šiauliuose ir viena iš mūsų vaikų pramogų buvo važinėtis liftu – baimė, kad niekas nepagautų (kažkodėl mes apie tai tada galvodavome), lyg kokie nusikaltėliai mes tamsiais vakarais kartais eidavome liftu vėžintis, jeigu spėdavome į rakinamas laiptines prasmukti. fantastiškas jausmas, nesvarumo būsena, adrenalinas ir baimė valdė mus ir mes tuo slapčia mėgaudavomės, o štai prieš keletą dienų braidydamas po rudeninius kiemų lapus aš vėl pastebėjau tuos tarybinius dangoraižius, kuriuose mes tada pramogaudavome ir mums tai patiko, nes tai buvo smagu!

laikas bėga ir visi smagu ir nesmagu retėja kaip rytinis rūkas mūsų atmintyje ir lieka nuotraukos, juodai baltos, kurios gaivina mūsų atminties ląsteles ir už tai aš esu be galo joms dėkingas, tik man labai gaila, kad daugelį jų aš esu praradęs, kaip ir tuščiai praeita nemaža gyvenimo dalis. deja. vaikystė ir praeitis.

netikėtai prisiminiau – ašarą spaudžiantis momentas. kaip dabar prisimenu visą filmą, suprantu, kad nebebus jau kefyro iš stiklinio butelio, nebenešioju aš ir raudono kaklaraiščio, neprisiminu ir daugelio linksmų vaikystės akimirkų, ne visi artimieji gali mane apkabinti ir pabučiuoti, nematau jų plačių šypsenų ir rūpesčio, jaučiu tik artėjančias vėlines ir tas akimirkas, kai susitinki artimaisiais, iš kurių ne visi sulaukia kitų vėlinių kitoje kapo pusėje, jie nepadės ir gėlių, mes turėsime jiems padėti, nors nenorėtume to daryti ir dabar apie tai galvoti. prisiminu, kaip į mokyklą vaikščiojau su spaliuko ženkliuku ir man tai patiko – nebuvo rūpesčių, nūdienos problemų, politikos galvos skausmo, buvo tik meilė iš tų, kuriems aš rūpėjau, bet kurios tada nevertinau – tik braukdami ašaras nuo savo skruosto nes įsisąmoniname ką mes praradome. tie vaikai, kurie vaidina šiame filme, viešnia iš ateities,jau nebe vaikai, galbūt ne ne visi dar gyvi ar sveiki. labai gaila, labai gaila tos vaikystės ir prarastos meilės, šilumos, kurioje aš/mes gyvenome, to išties gero laiko smėlio ne tik smėlio dėžėse, bet jaučiant, kad prieš miegant mus ateina užkloti, apkamšyti, paglostyti grublėta ranką mūsų galvą, o ryte švelniai pažadinti mokyklon. skaudu ir gaila, liūdna ir graudu. visi mes galvojome visai ką kita ir tik dabar suprantame, kokie kvaili mes tada buvome. vaikai. kad taip atsukus laiką atgal, norėčiau tame vaikystės periode įstrigti amžinai, būti laimingu, apsuptu meile ir gyvais žmonėmis, o ne prisiminimais ir antkapiais. deja, bet ne visus balsus aš jau išgirsiu, kviečiančius žiūrėti šį filmą ar ruošti pamokų, dėl to aš verkiu.

amžiną jiems atilsį.

nors mano miestelyje, kaip ir daugumoje, buvo kosmonautų gatvė, bet aš svajojau tapti išradėju. naivi idėja, kurią ne taip lengva užčiuopti, įsivaizduoti, bet tai buvo kitokia nei daugumos svajonė – tapti kosmonautu. ar tuo tarybiniu laikmečiu tarybinė kosmonautikos pramonė klestėjo, aš nepamenu, bet vienareikšmiškai tai buvo etalonas. ta mano menama profesija dar ir dabar man skamba keistai – išrasti neaišku ką ir dar neaiškiau, kas už tai pinigus mokės, t.y. pastovų mėnesinį atlygį.

iš svajonių tunto, kodėl tais prisimenu tik šią vieną, pačia stipriausią ir seniausią, apie kurią net komunistines spalio šventes prisimindavau – nuostabios mano gyvenimo dienos be rūpesčio, laukiamos su dideliu malonumu. mane svajonės veda pirmyn, nes be svajonių žmogui nėra tikslo žemėje gyventi. tada, dar būnant moksleiviu, tikslai buvo labai paprasti, kaip išpažinties pasakos: nuravėti braškių lysves, su dalgiu nupjauti dilgėles ant sodo šlaito, močiutei padėti skinti braškes.

ir tik vėliau, kažkuriuo momentu išverkęs akis dėl artimųjų praradimo, aš prisimenu tas mielas dieneles, kai ledai kainavo 10 kapeikų, o gyvi artimieji šypsodavosi ne tik juodai-baltose fotografijose.