mintys

daug negalvoti ir rašyti kas ant liežuvio galo. tos darbinės avantiūros, kurios kažkaip vis praeidavo, pradeda nebedžiuginti. anksčiau buvę smagūs dalykai, dabar patapę tokiais „gal kaip nors“, nors iš tiesų reikėtų juos laidoti. bet kaip būna, davai šią viena paskutinę ir daugiau rankų nesišūdinu. nesigauna. užtat žvaigždės pačios priima sprendimus, apie kuriuos net valios pagalvoti nebūna. šį ta pavyko numarinti, finansiškai taipogi. neišvengiama mažo verslo sudedamoji dalis. jau suprantu, kad gyvenimo tikslas nėra sėdėjimas kartu su ponais-vadovais, rašančius gražius post’us linkedin’e. povų portalas, kur vien gm’ai, ceo, cio, cto ir manager’iai. nevykėlių facebook’as. įdomi tendencija, kai finansiškai praradus, dvigubai daugiau atrandi ne finansiškai. o man sunku kabluką išsirinkti – toks automobilis su būda. kai durys užsidaro, langai atsidaro, tik kad mano būda be langų. o tai kas tada džiugina?

senai neberašiau, nėra didelio noro ir dabar. nėra įkvėpimo, noro ir gaila tam pastangų. atrodo prisijungtum, parašytum kažką, bet ateini ir nusvyra rankos, nėra noro net tag’ų sudėlioti. tokia ta savijauta. vasario mėnesį savaitės dviračio valandų kiekį padidinau iki 6, bet tai nėra lengvas tikslas. pradėjau mokintis c# pradmenų, tai per savaitę išsimeta 9 valandos laisvesnio laiko sportui ir gyvenimui. 2,5 mėnesio taip vargsiu. noriu atostogų, saulės, šilto oro ir aplinkos pakeitimo. ir dar šio to noriu. bėgiojimą šiais metais užmečiau, nors norėčiau, bet nedžiugina. nėra įkvėpimo. net nėra kada 10k žingsnelių pririnkti, jau nekalbant apie kitas malonias sportines veiklas. laukiu pavasario. galva pilna visokių minčių, bet prie jų sustoti nerandu laiko. ir net nenoriu kažkodėl. jaučiu einančius metus, retai matyti žmonės skaudžiai tai primena ir tai mane neramina. visomis prasmėmis. jaučiu kvailysčių metą. gyvenime daugėja neigiamų aspektų, o aš jų nenoriu. matyti ir girdėti dar galiu, bet tai tik blogiau. jaučiu, kad nesugebu dėlioti puzzle, bet jaučiu, kad galiu tai padaryti. reikia laiko. ankstesni dalykai pradeda nedžiuginti, o naujų dar nėra. noriu ilgiau pabūti su savimi, bet tam reikėtų bent +5 šilumos lauke. outside is free. vienas-kitas skaudus periodas jau pragyventas, bet jaučiu artėjančią sekančia bangą. nenoriu!

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

mieste nėra uodų, kaime nėra žmonių. išėjau pasivaikščioti ir vos neapsišikau. aplink daug liūdesio, kurio aklumui padeda atostogos. žmonės yra vienas kito priešai tik žinantys ir nežinantys. nostalgija stimuliuoja neatliktų darbų prisiminimus. kleptomanija sportui. ėjimas yra laikas batelių kilometrams ir laikui sau bei savo mintims. diegas ir gaišena verčia mane nejaukiai jaustis ir nusukti žvilgsnį į šoną, nes tai yra geras pavyzdys tarp praeities ir dabarties suvokimo skirtumų. aš žiūriu į akis ir širdyje verkiu, nes jose matau kaip aš kasu duobę. laikas atostogoms į italiją. vsop konjakas su norfos sultimis iš havana club romo stiklinės su karameliniais sausainiais nėra beviltiškas šeštadienio pasirinkimas. kai kyla skrandžio rūgštingumas, laikas bomžsriubei. noriu į ameriką, ir į twin pyksą.

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.