skaitymas

šaltoj erdvėj ištirpsta tavo kvapas,
o aidas toks skardus kai tik tiesiu paliest.
vis darbo išsigąsta pirštai, ir akys svyra neradusios kam šokti.
aš vis grįžtu atgal, iš naujo, iš kur atėję spaliai
man atnešė tave.
o juk drąsa – man ji ne draugė, tu – taip pat,
nes linksmini retoriškai visus, tik ne mane.

pabodus laukt kol sužaliuos dvasia, geriau išeisiu aš
pro langus į tą rudenį, į žemę grįšiu, ten kur sapnai gal
vis dar slepias, kur rasti tylą dar galiu.
ir nemačiom užmynus basnirčia ant motinos ražienos trupinių,
ir aiktelėjus tarsi gyva, įkvėpus tos tylos lyg egoistas piligrimas,
dėkosiu dievui,
už tai, jog gal esu.

sėkmingai ir maloniai perskaityta dar viena tarybinės „zenito“ fantastinių knygų serijos knyga – „trifidų dienos“, kurią 1951 m. parašė britas džonas vindemas (angl. john wyndham, the day of the triffids). knyga lengvai skaitoma, didelės prikaustymo įtampos nėra, bet atsitraukti taip pat nesinori. džono vindemo fantastika yra labai žemiška, t.y. jo kūrinių veiksmas vyksta žemėje ir šiais laikais, čia nėra kosminių laivų ir supertechnologijų. perskaitęs „trifidų dienas“ supratau, kad jos personažai yra realizuoti ne viename kompiuteriniame žaidime, tik anksčiau apie tai nepagalvodavau. šis fantastinis romanas neprailgo, o užsibaigė jis „laukite tęsinio“, kurio sulaukti nepavyks. romane „trifidų dienos“ vaizduojama visą žmoniją ištikusi katastrofa ir jos išvengusių žmonių pastangos išgyventi. šis romanas yra pirmasis autoriaus romanas lietuvių kalba.

vertinimas – 8,1/10.

per dvi dienas „suvalgyta“ kultinė stanislavo lemo fantastinė knyga „soliaris“. skaitytas dar tarybinis 1978 m. „zenitas“ serijos leidimas, kuris savo laiku kainavo 1 rublį ir 30 kapeikų. taip, lenkų raųytojas stanislavas lemas ir jo „soliaris“ (orig. stanisław lem „solaris“) – tai jau klasika tapusi knyga, parašyta 1968 metais.

ši fantastikos knyga mane įtraukė nuo pačios pradžios, ją skaityti buvo vienas malonumas. vietomis ilgesni pasakojimai apie mokslo išradimų detales su įvairiausiomis mokslininkų pavardėmis kiek įkyrėdavo, bet tai ilgai netrukdavo. knyga skaitosi lengvai, o kai kurie lyriniai nukrypimai ir išsamus objektų aprašymas taip pat buvo malonus, suvokiant rašytojo fantazijas. nesileidžiant į detales, šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems fantastikos mėgėjams. ši knyga man dar priminė nesenai matytą kinofilmą „pradžia“ (angl. „inception“), kuri imdb reitinge vertinamas 9.0/10.0.

mano vertinimas – 8,5/10.

tęsiant žiemos knygų skaitymo sezono atidarymą, dar viena įveikta knyga – eric berne „žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. ši knyga pas mane aplankė ne atsitiktinai, man ją rekomendavo, kai ir keletą kitų panašaus pobūdžio knygų, kurias jau turiu savo lentynoje ir tikiuosi jų ilgam nepamiršti.

ši knyga – apie revoliucinę teoriją, transakcinę analizę, originalas išleistas 1964 metais. nors nesu nei psichologas a nei psichiatras ar medikas, nesu ir universitete susidūręs su kažkuom panašaus, bet ši knyga man, kaip paprastam skaitytojui, nebuvo sunki skaityti, tik ją skaitydamas jaučiausi, lyg tai yra ištrauka iš kažkokio bendro veikalo, dalis kitos knygos ir šią mano savijautą lėmė kai kurie šios srities apibrėžimai, sąvokos, nors baisiai painu tikrai nebuvo. arba aš šios knygos iki galo nesupratau ir neįžvelgiau gilesnės prasmės, man ji pasirodė kiek paviršutiniška ir „lengva“, kai iš jos tikėjausi stipresnių pojūčių. mokslų daktaras eric berne šioje knygoje pateikia žmonių žaidžiamus žaidimus, kaip juos atpažinti ir kaip juos „žaisti“, kaip suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas tarpusavio santykių manipuliacijas. knygos anotacija informuoja, kad veikalas yra populiarus tiek neprofesionalų, tiek ir psichoterapeutų tarpe, taip kad tinka, matyt, visiems.

perskaitęs knygą pamačiau, suvokiau, įsisąmoninau, kiek mane supa žaidimų ir kuriuos kartais aš pats žaidžiu. knygą rekomenduoju paskaityti ir dėl geresnio savęs pažinimo. knyga kainavo 34,54 lt.

su žiema pradedu (tikiuosi ir neužbaigiu), knygų skaitymo sezoną. galų gale pabaigiau skaityti nuo praeitos žiemos pradėtą ir nebaigtą skaityti kate mosse istorinį romaną „labirintas“. šią knygą pasirinkau todėl, kad aš mėgstu skaityti istorinius romanus. nors „labirintas“ ir yra apdovanotas prestižine „british book award“ premija, bet aš tokios nominacijos šiai darbui neskirčiau.pati knyga skaitėsi lengvai, bet nebuvo lyg magnetas – įdomu, bet ne tiek, kad naktimis nemiegoti.

knygoje veiksmas nedaug sukasi apie gralį, daugiau apie žmonių santykius, tų laikų istoriją, bendravimą, religiją ir vertybes. įdomi istorija, šokinėjanti nuo xiii a. į xx a. pirmyn ir atgal, ir tik knygos pabaigoje atsiranda veiksmas, staigi kulminacija, todėl jaučiausi lyg aplink pirštą vyniojamas. pabaiga, iš tiesų, man nelabai patiko, trūko nuoseklumo ir detalių, kai kurios mįslės bei paslaptys taip ir liko neatskleistos ir nepaaiškintos, kai kurios vietos paliktos pačiam skaitytojui nuspręsti apie jo pabaigą. iš šios knygos tikėjausi didesnės traukos, nors pati pabaiga bus netikėta, nors ir labai trumpa. gralio šioje knygoje visai nedaug, tik kvapas.

įvertinimas – 7/10.