gyvenimas

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

mieste nėra uodų, kaime nėra žmonių. išėjau pasivaikščioti ir vos neapsišikau. aplink daug liūdesio, kurio aklumui padeda atostogos. žmonės yra vienas kito priešai tik žinantys ir nežinantys. nostalgija stimuliuoja neatliktų darbų prisiminimus. kleptomanija sportui. ėjimas yra laikas batelių kilometrams ir laikui sau bei savo mintims. diegas ir gaišena verčia mane nejaukiai jaustis ir nusukti žvilgsnį į šoną, nes tai yra geras pavyzdys tarp praeities ir dabarties suvokimo skirtumų. aš žiūriu į akis ir širdyje verkiu, nes jose matau kaip aš kasu duobę. laikas atostogoms į italiją. vsop konjakas su norfos sultimis iš havana club romo stiklinės su karameliniais sausainiais nėra beviltiškas šeštadienio pasirinkimas. kai kyla skrandžio rūgštingumas, laikas bomžsriubei. noriu į ameriką, ir į twin pyksą.

nupjauti žolę ar pasodinti medį nėra suaugusio žmogaus tikslai, kai ateini ir padarai ir tikslą sunaikini. negerai. uždavinys nupirkti lauko termometrą skamba kaip 60min. veiklos, kurio terminas priklauso nuo kalendoriaus užimtumo ir noro jame kažką pastumti viena ar kita kryptimi. uždavinys atlikti remontą skamba kitaip, kaip ir pasirinkimas likti darbe ar eiti galvos vėdinti. reikia spręsti. noriu valgyti, bet šaldytuve nieko nėra. noriu skanaus dar labiau nieko nėra. noriu numesti svorio, bet tai gal labiau tikslas, uždaviniui per sunku, norai per mažai motyvuoti. tada pageidauju ir toliau nieko nedarau, nes nenoriu apie tai galvoti, bet pamiršti irgi neina.

reziume: viskas yra pasiekiama jei yra motyvacijos ir užsispyrimo.

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

vėsus rytas su karšta arbata pakeliui į darbą. jokio skubėjimo, jokios įtampos ar stresas. žinių radijas čiauška savo istorijas, o saulė akina vairuotojus. mane taip pat, bet aš ramus. darbe reikalai klostosi tyliai, bet įgaudami pagreitį. link pietų liūdni dalykai pradeda kauptis, nors pietūs buvo skanūs, bet mažumėlę ankstyvi, dėl ko išpampo pilvas, nors ne kritiškai. grįžimas pėsčiomis buvo greitesnis nei ėjimas pirmyn, bet pilnesnis mintimis. prie darbo pulto jau kalnas situacijų, kurios reikalauja sprendimo. būtų niekis, jei ne laiko spaudimas. matau, kad veiksmas vyksta, bet rezultatu netikiu. bėda viena nevaikšto ir aš jos jau laukiau. šnipštas sau, o darbo valandos yra ribotos ir dar ketvirtadienio ritualas. grįžus į triobą pasitiko sportiniai organizaciniai neaiškumai, kai žmonės nemokamus dalykus supranta kaip jiems skirtą duotybę be atsakomybės, bet su reikalavimu daugiau nemokamų dovanų. komandiškumas čia nedalyvauja, nes nemokamuose dalykuose tokios sąvokos nėra – vieni privalo duoti daug, kiti reikalauja dar daugiau. toks jų supratimas. kalti lieka tik davėjai, kad nedadavė, o gavėjai kaltais nebūna, ne jie juk nemokamai ima, už tai jiems reikia dėkoti ir lankstytis. nepakeliui man su tokiais, nes vertybės per daug skirtingos. kantrybė ne medinė. šiandien pasitaikė irzli diena.