gyvenimas

daug negalvoti ir rašyti kas ant liežuvio galo. tos darbinės avantiūros, kurios kažkaip vis praeidavo, pradeda nebedžiuginti. anksčiau buvę smagūs dalykai, dabar patapę tokiais „gal kaip nors“, nors iš tiesų reikėtų juos laidoti. bet kaip būna, davai šią viena paskutinę ir daugiau rankų nesišūdinu. nesigauna. užtat žvaigždės pačios priima sprendimus, apie kuriuos net valios pagalvoti nebūna. šį ta pavyko numarinti, finansiškai taipogi. neišvengiama mažo verslo sudedamoji dalis. jau suprantu, kad gyvenimo tikslas nėra sėdėjimas kartu su ponais-vadovais, rašančius gražius post’us linkedin’e. povų portalas, kur vien gm’ai, ceo, cio, cto ir manager’iai. nevykėlių facebook’as. įdomi tendencija, kai finansiškai praradus, dvigubai daugiau atrandi ne finansiškai. o man sunku kabluką išsirinkti – toks automobilis su būda. kai durys užsidaro, langai atsidaro, tik kad mano būda be langų. o tai kas tada džiugina?

senai neberašiau, nėra didelio noro ir dabar. nėra įkvėpimo, noro ir gaila tam pastangų. atrodo prisijungtum, parašytum kažką, bet ateini ir nusvyra rankos, nėra noro net tag’ų sudėlioti. tokia ta savijauta. vasario mėnesį savaitės dviračio valandų kiekį padidinau iki 6, bet tai nėra lengvas tikslas. pradėjau mokintis c# pradmenų, tai per savaitę išsimeta 9 valandos laisvesnio laiko sportui ir gyvenimui. 2,5 mėnesio taip vargsiu. noriu atostogų, saulės, šilto oro ir aplinkos pakeitimo. ir dar šio to noriu. bėgiojimą šiais metais užmečiau, nors norėčiau, bet nedžiugina. nėra įkvėpimo. net nėra kada 10k žingsnelių pririnkti, jau nekalbant apie kitas malonias sportines veiklas. laukiu pavasario. galva pilna visokių minčių, bet prie jų sustoti nerandu laiko. ir net nenoriu kažkodėl. jaučiu einančius metus, retai matyti žmonės skaudžiai tai primena ir tai mane neramina. visomis prasmėmis. jaučiu kvailysčių metą. gyvenime daugėja neigiamų aspektų, o aš jų nenoriu. matyti ir girdėti dar galiu, bet tai tik blogiau. jaučiu, kad nesugebu dėlioti puzzle, bet jaučiu, kad galiu tai padaryti. reikia laiko. ankstesni dalykai pradeda nedžiuginti, o naujų dar nėra. noriu ilgiau pabūti su savimi, bet tam reikėtų bent +5 šilumos lauke. outside is free. vienas-kitas skaudus periodas jau pragyventas, bet jaučiu artėjančią sekančia bangą. nenoriu!

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

mieste nėra uodų, kaime nėra žmonių. išėjau pasivaikščioti ir vos neapsišikau. aplink daug liūdesio, kurio aklumui padeda atostogos. žmonės yra vienas kito priešai tik žinantys ir nežinantys. nostalgija stimuliuoja neatliktų darbų prisiminimus. kleptomanija sportui. ėjimas yra laikas batelių kilometrams ir laikui sau bei savo mintims. diegas ir gaišena verčia mane nejaukiai jaustis ir nusukti žvilgsnį į šoną, nes tai yra geras pavyzdys tarp praeities ir dabarties suvokimo skirtumų. aš žiūriu į akis ir širdyje verkiu, nes jose matau kaip aš kasu duobę. laikas atostogoms į italiją. vsop konjakas su norfos sultimis iš havana club romo stiklinės su karameliniais sausainiais nėra beviltiškas šeštadienio pasirinkimas. kai kyla skrandžio rūgštingumas, laikas bomžsriubei. noriu į ameriką, ir į twin pyksą.