šešėlio tiesa

kas ilsisi ar miega, kas dausose kliedi,
šešėlis nemiega, budėdamas suka ratus,
pilnaty stebėdamas mūsų sapnus, jis sėdi,
spokso į blyškius veidus, kiurkso neramus.

ruduo čia šalia, senatvė trypia greta,
miega mūs pataluos, bet ne viena,
kur glebus kūnas, kurį laiko žila galva,
ištikimi kaip visada, nes kelio nėra.

sapne ėjimas basam, ištiesus priekin rankas,
audžiant jautrias mintis, su šypsena plačia,
kad dievas yra, šešėlio sargo forma,
budi tamsiam kampe, mėnesienoj stebi mane.

pilnatvę keičia senatvė, raukšlės rėžias gilyn,
senkant gyvenimo akims, mėnulis blėsta greityn,
tyli nebyli aplinka, nuleidžia galvą žemyn,
šešėlio liūdna tiesa, gyvenimas spaudžias tamsyn.

mes robotai – kaip ilgai dar laukti?

mes, tikriausiai, to nebesulauksime. gera to iliustracija yra filmas „geležinis žmogus“ (angl. iron man) – žmogus, kurio kūne plaka ne žmogiška širdis. dabartinė mūsų laikmečio visuomenė prisotinta individais su sutrikusiais vidaus organais – kepenys, širdis, inkstai, plaučiai, kurie nėra išgydomi, kartais persodinami, o dažniausiai palaikomi medikų ir vaistų pagalba. argi ne šaunu būtų, jeigu pacientui su sutrikusia kepenų veikla, jas pakeistų robotizuotu įrenginiu, kuris visomis prasmėmis n+k kartų yra „geresnis“ už gimtąjį – jis negestų, būtų lengvas ir tvirtas, atsparus temperatūrų ir kraujospūdžio šuoliams ir neriboto termino garantija (angl. lifetime warranty). tokia svajonė ne vieno pasiturinčios personos svajonė, o paprastiems žmonėms – utopija.

pati mintis, kad kita gali pakeisti esamą geriau, įsibėgėja. štai kad ir vaistai – vieni jų gali tiesiog atlikti savo funkciją, pvz.: mažinti širdies kraujospūdį, kai kiti prie pagrindinės funkcijos dar ir stiprina širdį, normalizuoja jos darbą, mažina vėžio susirgimo galimybę ir t.t. – stebuklingi vaistai be šalutinio poveikio, o su pridėtine verte. kai tai sužinai, nenorom pagalvoji, kad geriau gyventi vaistais, nei kad be jų. aš jau matau kitą šios ateities viziją – mes gimsime sveiki, tokiais ir liksime, bet avarijos ir sužalojimai neleis mums u-miršti, kad robotai gyvena mumyse, gyvename ir mes. laukiame to, nes kitos alternatyvos nėra.

iliustracija iš filmo „geležinis žmogus“.

kas yra skrandžio gadinimas?

visi mes gerai žinome tėvelių ir senelių posakį „sugadinsi skrandį“, bet ar mes patys pagalvojame, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos? valgant sūriai mes vienaip gadiname skrandį, o valgydami aštriai – dar kitaip, todėl man yra smalsu, kaip tas skrandis pas mus gadinasi. internete pilna pasvaisčiojimų apie skrandžio gadinimą, tik kad juose pasigendu bent vieno argumento, kaip tai gadinasi. na, ne gydytojas aš ir ne daktaras hausas, tai pasidalinsiu savo grynai žmogiškais asmeniniai pamąstymais, o ne medicininiais argumentais, susiduriant ir su stereotipais:

• sakoma, kad pusryčiauti reikia 20% dienos maisto, t.y. kad būtų energijos sulaukti pietų. aš pusryčių nevalgau, nes jie mane varo ant puodo išsikrauti ir dar migdo, todėl po pusryčių aš būnu mažiau darbingas nei be jų, nes tada tik sėdi, virškini ir pūškuoji, nors maisto suvalgoma per juos nedaug suvalgoma. dėl šios priežasties aš pietauju anksčiau, apie 11 val., kad turėčiau kuo kvėpuoti kitą dienos dalį. ryte geriu daug arbatos ir to man užtenka – tokiame racione aš nematau skrandžio gadinimo, nes nėra kam jo gadinti;
• greitas maisto rijimas apkrauna skrandį dideliu kiekiu neapdorotos-nesukramtytos medžiagos, todėl maistas skrandyje užsilaiko ilgiau, o skrandžiui reikia ilgiau padirbėti jį savo sultimis virškinant – ilgesnis skrandžio veiklos apkrovimas, todėl persivalgę mes dar ilgai jaučiame sunkumą;
• girdėjau, kad dažnas valgymas mažais kiekiais yra sveika, bet jeigu žiūrint laike, ar tai ne tas pats, kas momentinis skrandžio užkrovimas didele porcija? čia pliusus matau tokius, kad maistas yra geriau įsisavinamas, o ne atsiduria tiesiojoje žarnoje, taip pat nėra virškinimo pikų – lengvai ir trumpai su pertraukėlėmis mes dorojame mums pateiktą žaliavą;
• ne kiekvienas maistas yra greitai ir lengvai virškinamas, todėl nuo jo priklauso ir skrandžio darbo laikas – viena yra virškinti lašinius, o kita – obuolį. taip pat ne kiekvienas maistas yra ir sveikas, pvz.: odekolono gėrimas tikrai su laiku turėtų kokią opą įvaryti;
• naktinis valgymas, kai organizmas jau nori miego ir pailsėti, jis dar turi užsiimti ir maisto virškinimu, kas dar ir organizmui neleidžia pailsėti;
• per karšto maisto valgymas turbūt taip pat skrandžiui neprideda sveikatos.

vis tiek, matau, kad tai yra blogai ar gerai, bet nematau to kenkimo be didesnio krūvio – įdomu būtų sužinoti, kaip mityba ir gyvenimo būdas veikai pačio skrandžio funkcijas – silpsta, atsiranda uždegimai, kyla rūgštingumas ar pan.

vdu menų centras kviečia į dviračių žygį kaune

vau, šiandien socialiniame tinkle facebook (bent kokia iš jo nauda) pamačiau vdu menų centro organizuojamą dviračių žygį į žeimių dvarą – tik 43 km nuo kauno, o skamba tikrai labai patraukliai, juo labiau su menininkais, kurie iš prigimties yra gimę su gitaromis ir ant ant galvos ne kartą iš medžių kritę. renginys nemokamas, kas juo labiau yra patrauklu ne tik studentijai, bet ir dviračiams prijaučiantiems žmonėms. kelionė su nakvyne, nors ir nebūtinai, o kadangi organizuoja menininkai, tai nenuostabu, kad nakvynė iš sekmadienio į pirmadienį, t.y. 09.05-09.06 dienomis.

renginio programa štai tokia:

• rugsėjo 5 dieną:
  11 val. dalyviai susitinka prie kauno pilies;
  ~15-16 val. atvykimas į dvarą;
  ~17 val. supažindinimas su dvaro kompleksu, parodos pristatymas;
  nuo 18 val. stalo žaidimai bei skaitykla;
  22 val. kino peržiūra;
• rugsėjo 6 dieną:
  11 val. diskusija prie pusryčių stalo;
  14 val. išvykimas namo.

beje, būtina registracija! o čia ir preliminarus kelionės žemėlapis:

labai gundausi važiuoti – arba su nakvyne, ar be jos.

velomanai.lt – pirmasis įspūdis

tai štai, užsiregistravau į velomanai.lt – dviračių mėgėjų klubą. diskusijų daug čia neverda, bet ir visai mirusiu forumu jo nepavadinsi – kauniečiai reiškiasi, vilniečiai gan neaktyviai reaguoja. šiek tiek pasiskaitęs ir aš, kaip naujokas dviračių srityje, bandau diskutuoti, bet mano post’ai sulaukia gana greitos ir man keistos senbuvių reakcijos:

• užuominos apie nelietuviškų žodžių rašymą ir bandymas pašiepti – mano galva, galima ir gražiai pasakyti, o ne bandant tyčiotis – tokios teisės jiems niekas nesuteikė;
• supratau, kad forumo taisyklių laikymasis yra prioritetas nr. 1 – ne dviračiai, bet taisyklės čia yra iškeliama aukščiau visko. jų puslapis, idėja, jų ir taisyklės ir aš čia neprieštarauju, nors galiu turėti ir kitokią nuomonę, bet gal dviračiai ir viskas, kas su jais susiję, turėtų būti su aukštesniu prioritetu?
• su aukštesniu punktu susijęs ir naujų temų rašymas – administratoriams atrodo, kad jos ne į temą, ne tokios arba dar kažkokios priežastys, kurios man taip ir lieka nežinomos, kai dingsta tavo užvesta tema. paieška naudotis moku, bet kad ji negelbsti – noras gauti informaciją lieka neišpildytas.
• dėl taisyklių laikymosi gavau asmeninę žinutę, bet daug vėliau, nei tikėjausi. bet gavau.

gyvai susitikęs su keletu velomanų kauniečių jie man paliko šiltą įspūdį, kaip ir keletas vilniečių, su kuriais susipažinau. matyt, kad normalūs žmonės ir elgiasi atsakingai ir velomanai.lt diskusijų forume neužsiima asmeninių problemų paieška ar asmeninės realizacijos paieškomis.

man patinka bendrauti su šiltais žmonėmis, padėti jiems kuo galiu ir pačiam sulaukti iš jų pagalbos, bet noras dalintis turi būti abipusis, kaip ir futbolas žaidžiamas ne į vienus vartus, o į dvejus. čia ne mano paverkšlenimas, nei prieš vieną iš velomanų nieko blogo neturiu, turiu tik savo nuomonę jų atžvilgiu.

ruduo: gyvenimas šviesoje

ši vasara vietomis buvo karšta, netgi labai, kas mums, čia gyvenantiems, nėra labai įprasta ir lengvai pernešama. buitinės ir visiems prieinamos karščio malšinimo priemonės buvo pilnai įsisavintos ir panaudotos: roletai bei žaliuzės ant langų, spintų užstūmimas, visokio šlamšto prie lango tempimas, kad tik mažiau patalpose būtų kaitrių saulės spindulių. išskyrus dviratį – jis neliečiamas. barikados atnešė tamsos į kambarius ir privatumo – niekas nieko nemato ir negirdi, kaip po darbų namie prakaituoji ir pūškuoji nuo karščio. kaip ežiukai rūke.

lauke orams atvėsus jau trūksta saulės spindulių ir jų šilumos, todėl tenka vėl visą šlamštą ištampyti po kampus ir nuo langų nukrapštyti visas uždangas. vakare keista matyti lauke tamsą ir kaimynų bei gatvių žiburėlius, o pačiam taip pat būti stebėjimo objektu. karštis atpratino mane nuo aplinkos ir gyvenimo šviesos, nors daugumos nuomonė sako, kad ruduo mus uždaro savyje – drįsčiau prieštarauti, nes tik ruduo išveda mus į geltonai raudonų lapų parkus pasivaikščioti krapnojant silpnam lietučiui ir šviečiant žemai pakibusiai vėsiai saulei. ruduo mums atveria ne tik langines, bet ir mūsų bendravimą – einame į mokyklą, skubame troleibusan, važiuojančiam į mokymo įstaigą. nors rudens orai ir nepasižymi sausu oru, jie yra šviesūs – tas stimuliuojantis motyvas, pakeliantis mums nuotaiką ir atveriant save aplinkiniams.

myliu rudenį, jo lengvą lietų, gražiai vėsias dienas, ant žemės nukritusių įvairiaspalvių lapų gausą, per kurią visada smagu pasivaikščioti ir pabūti savimi.

keista dienotvarkė

net pačiam keista, kad jau 2-a savaitė iš eilės darbe esu užsip1$ęs, kas patrumpino mano gyvenimo dienotvarkę: darbas, viršvalandžiai-dviratis (vienas kitą keičiantys ir papildantys), internetinio dienoraščio rašymas komos būsenoje ir saldžių sapnų. jeigu užklydusią mintį į kalendorių įsivedu, tai nepasimirš, kitu atveju vėjas laukuose ir koreliacija su skersvėju kišenėse.

velomaratono euforija palengva atslūgsta, nors įdomu paskaityti kitų atsiliepimus ir pavartyti nematytas foto, bet tam irgi reikia laiko, tikriausiai tik planuoto. alus – ai taip, girdėtas žodis, bet reikia iki parduotuvės eiti, o tam reikia laiko ir dar skanaus alaus tose krautuvėse nebūna. darbe dar spėju vandens užvirinti, bet kai reikia juo užpilti arbatą, jis jau būna atvėsęs ir pasaka vėl nuo pradžių. nemėgstu prakaito darbo metu, nes tada tampu sau lipnus ir terliotas. na ne su kostiumu gi prakaituoti, o kaklaraištį taip ir taikosi koks kompiuterio ar serverio ventiliatorius įtraukti – happy tree friends istorija. kol besibaigiant 2-3 val. po darbo pabaigos sakai sau nx-px ir bėgi namo dviračio užkūrinėti, po kurio jau tampi lyg maišas trenktu, kas, matyt, nėra blogiausia būsena rašliavai kurpti.

išvada: reikia per pietus grįžti grožio miego pamiegoti.

įstiklintas balkonas: už ir prieš

šiandien svečiuose užsimezgė trumpa diskusija apie įstiklintus balkonus – vieni už juos, o kiti kategoriškai prieš. pasidalinsiu tiek savo, tiek ir mano girdėtų žmonių nuomone už ir prieš įstiklintus daugiabučių balkonus.

už įstiklintus balkonus (ir mano kontrargumentai):

• žiemą šilčiau (tam yra dvigubo arba netgi trigubo paketo stiklo paketai, naujuose butuose šios problemos neturėtų būti);
• izoliuoja gatvės triukšmą (žr. aukščiau);
• tinkama vieta skalbiniams džiauti (dievo išradimas – skalbinių džiovyklė);
• į balkoną niekas nuorūkų neprimėto (viršutiniame aukšte gyvenant nėra kam mėtyti, o su kaimynais galima ir pasikalbėti, jeigu jie ne nuo kirvio);
• nejaučiamas rūkančių kaimynų tabako kvapas (čia, matyt, iš dalies turi sutikti));
• dar vienas pusiau gyvenamasis kambarys (žiemą kai šalta, o vasarą šiltnamyje?);

prieš įstiklintus balkonus (aš už šią religiją):

• gaivus oras (kuo aukščiau, tuo gaiviau), saulė ir vėjas;
• nesibjaurotas namo fasadas (žiūrint iš vidaus, t.y. buto, kaip ir vienodai šviečia);
• galima kepti šašlykus (oficialiai tai negalima, bet istorija nutyli);
• nereikia prižiūrėti grindų, valyti langų;
• balkonas neužsikemša nuo įvairiausio šlamšto.

kokie dar argumentai?

ir pilaitėje gyventi galima

kadaise, dar atmenamais laikais, kai aš važiavau pro vilniaus pilaitę (čia toks vilniaus mikrorajonas kiek tolėliau nuo miesto), ji buvo skurdi savo tarybiniais pilkai nykiais penkiaaukščiais, o naujausias pastatas joje buvo rimi prekybos centras. kelias iki pilaitės buvo prastas, siauras ir nutrupėjusiais šonais, vėliau kelią iki priemiesčio sutvarkė, bet pilaitė taip ir liko tamsus miestelis.

šiandien dviračiu neskubėdamas sukdamas ratą pro avižienius, sudervę ir pilaitę, šį vilniaus priemiestį pamačiau visiškai kitokį – nauja plati gatvė, gražūs gyvenamieji daugiabučiai, sutvarkyta aplinka, šalia matoma vilniaus panorama – ir visa tai pilaitėje, kuri šalia pastatė ir kitokį suvokimą apie šį miesto pakraštį, kaip kadaise savo įvaizdį pakeitė ir užupis. man patiko, pagalvojau, kad norėčiau pilaitėje gyventi – naujas ir gražus miestas su greitu susisiekimu iki vilniaus centro, o iš bėdos ir pėsti ne taip jau toli ir eiti. per paskutinius kelerius miestus miestas su savo apylinkėmis labai pasikeitė, ne viską spėju greitai ir pamatyti. pavydžiu naujos pilaitės gyventojams, nes ten ne tik gražu, bet ir miela, ir visa tai už mažesnę nei buto perkūnkiemyje, kainą.

dviračiu man šiandien gavosi 49,64 km ir iki lazdynų atvažiavau 29,6 km/val. vidutiniu greičiu, maksimumas buvo 53,7 km/val., o vėliau leidau sau pailsėti, pariedėti ir pasvajoti, todėl grįžus vidutinis greitis buvo 22,3 km/val. ir viso laikas 2:13 val. svoris nuo 81,9 kg sumažėjo iki 80,9 kg, o „pasiplėšyti“ teko tik ant šeškinės kalno ukmergės g. smagiai praleistas laikas su mintimi, kad vakarais trumpomis rankovėmis dviračiu važiuoti jau yra per šalta.

naujos pilaitės statybos kadaise atrodė taip:

o mano šios dienos maršrutas buvo toks:

bažnytinė religija

žinau keletą piliečių, kurie kiekvieną sekmadienio rytą stovi prie bažnyčios durų, tokie nekalti ir iš pažiūros lyg dievobaimingi, matyt nuleidę galvas ir pasiruošę stipriai atgailauti. aš noriu tikėti, kad bažnyčia juose sukuria virsmą būti geresniais, negobšiais ir nesavanaudžiais piliečiais. matyt ne vienas su manim sutiks, kad dalis tokios mūsų inkvizicinės bažnyčios gerbėjų yra cirko aktoriai ir lankosi joje „dėl akių“. aš nenoriu kelti diskusijos, yra dievas ar jis buvo, nors manau, kad tikėjimas į stabą yra naudinga abejoms pusėms – tiek religiniam favoritui, sulaukusiam mirtingųjų dėmesiui, tiek ir tikinčiajam, kuriam palengvėja širdyje, kas yra tik kitokia placebo forma. save apgauti kartais būna labai sudėtinga, bet žmogaus išradingumas beribis. štai vaikystėje niekas mūsų neklausė, tiesiog pakrikštijo iš meilės/per prievartą/dėl kaimynų/tokia visuomenė/ir t.t. paprasčiau pasakyti taip – kažkas liepė, kas nereiškia, kad atėjo žmogus ir pasakė, kad taip reikia daryti – tai buvo daroma ir dėl šventos ramybės, ir dėl socialinės gerovės. dabar, kai aplink tariama demokratija, mes to neprivalome daryti, o kryžiaus svarba taip pat išblėso. bažnyčios šulai sėkmingai dirba prie savo įvaizdžio gadinimo, kai kita jų pusrutulio veikla dieną-naktį pina krepšius iš ajerų didesnėms lėšoms pamaldų metu surinkti.

tikėjimas žmonėms yra svarbus, o gal net ir būtinas gyvenimo elementas, todėl prie žmonos ar vyro, individas randa ir kitą religiją, vardu dievas. dievas ir bažnyčia yra tolimi reiškiniai, kur kas tolimesni nei katalikų bažnyčios kryžiaus žygiai su begale nekaltų aukų, t.y. tų, kurie nebuvo prieš juos, o kurie buvo ne su jais. taip, aš tikiu į kažką aukščiau, nes man taip patogu, bet aš netikiu į bažnyčią ir į jos dešra prasmirdusius kunigus išpažinties metu. aš tikiu mintimis.