gyvenimas

nupjauti žolę ar pasodinti medį nėra suaugusio žmogaus tikslai, kai ateini ir padarai ir tikslą sunaikini. negerai. uždavinys nupirkti lauko termometrą skamba kaip 60min. veiklos, kurio terminas priklauso nuo kalendoriaus užimtumo ir noro jame kažką pastumti viena ar kita kryptimi. uždavinys atlikti remontą skamba kitaip, kaip ir pasirinkimas likti darbe ar eiti galvos vėdinti. reikia spręsti. noriu valgyti, bet šaldytuve nieko nėra. noriu skanaus dar labiau nieko nėra. noriu numesti svorio, bet tai gal labiau tikslas, uždaviniui per sunku, norai per mažai motyvuoti. tada pageidauju ir toliau nieko nedarau, nes nenoriu apie tai galvoti, bet pamiršti irgi neina.

reziume: viskas yra pasiekiama jei yra motyvacijos ir užsispyrimo.

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

vėsus rytas su karšta arbata pakeliui į darbą. jokio skubėjimo, jokios įtampos ar stresas. žinių radijas čiauška savo istorijas, o saulė akina vairuotojus. mane taip pat, bet aš ramus. darbe reikalai klostosi tyliai, bet įgaudami pagreitį. link pietų liūdni dalykai pradeda kauptis, nors pietūs buvo skanūs, bet mažumėlę ankstyvi, dėl ko išpampo pilvas, nors ne kritiškai. grįžimas pėsčiomis buvo greitesnis nei ėjimas pirmyn, bet pilnesnis mintimis. prie darbo pulto jau kalnas situacijų, kurios reikalauja sprendimo. būtų niekis, jei ne laiko spaudimas. matau, kad veiksmas vyksta, bet rezultatu netikiu. bėda viena nevaikšto ir aš jos jau laukiau. šnipštas sau, o darbo valandos yra ribotos ir dar ketvirtadienio ritualas. grįžus į triobą pasitiko sportiniai organizaciniai neaiškumai, kai žmonės nemokamus dalykus supranta kaip jiems skirtą duotybę be atsakomybės, bet su reikalavimu daugiau nemokamų dovanų. komandiškumas čia nedalyvauja, nes nemokamuose dalykuose tokios sąvokos nėra – vieni privalo duoti daug, kiti reikalauja dar daugiau. toks jų supratimas. kalti lieka tik davėjai, kad nedadavė, o gavėjai kaltais nebūna, ne jie juk nemokamai ima, už tai jiems reikia dėkoti ir lankstytis. nepakeliui man su tokiais, nes vertybės per daug skirtingos. kantrybė ne medinė. šiandien pasitaikė irzli diena.

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

pirmasis žmogus, kuris buvo vyras, į kelnes šūdo nekrovė, nes buvo nuogas. bėgant laikui, vyrai vis daugiau laiko praleisdavo mažose patalpose, kuriose jie galėdavo pasijusti tikrais prometėjais, nes kiek didesnės patalpos būdavo paverčiamos moteriškų suknių ir batelių saugyklomis. balkonas, garažas, tamsiukas ir, žinoma, šikanas, buvo ir yra tos vietos, kuriose drąsiai galima pasijusti tuo pirmuoju žmogumi ir, kas be ko, ramia sąžine užsirakinti iš vidaus. išimtį pritaikyčiau tik šuns vedžiojimui lauke, nes vyro įtampos drumstimas namie yra su ribotais moteriškais resursais. taigi, tūlikas, nūdieną, yra 100% nuo moters veikiantis vyriškas antidepresantas, o bevielis internetas ir planšetė šią vietą daro tiesiog sveikatingumo oaze. keletas apsektų, kodėl vyrai čia jaučiasi savo stichijoje:

  • kaip minėjau – legalus užraktas iš vidaus;
  • komfortą ir ramumą suteikiantis vandens iš čiaupo bėgimas;
  • „baltoji gulbė“ (aiškinti čia nereikėtų);
  • iki 30min. nedrumstamos ramybės, nesunkiai pratęsiamos iki 1val. buvimo kelionėje (trūksta tik komposterio);
  • ideali blaivinimosi vieta;
  • laisvinimosi irgi;
  • vyriškų čatų vystymas (tik protingi vyrai po ranka įsirengia rozetę krovikliui).

tas geras jausmas, kai iš šikano išeini numetęs vieną-kitą kilogramą šūdo, t.y. svorio, ir be įtampos perskaitęs paskutinio pusvalandžio vyriškus pašnekesius, nebijodamas jog moteris užmatys, jos galva, kažką įtartino ir pradės ilgą vakaro tardymą (tikri vyrai tyliai sėlina pašikti, kad neįžeisti moteriškų jausmų).

kiekviena vyro mėgstama aplinka turi savo paskirtį – balkonas rūkymui ir trumpų sijonų legaliam sekimui, garažas tepaluotoms rankoms ir alaus butelių kaupimui, tamsiukas ar rūsys tyliam vyno brandinimui su uogienių priedanga, o šuns vedžiojimas mankštai prieš naktinius šeimyninius ritualus. tualetas, šilčiausia, komfortiškiausia ir geriausiai šiuolaikinėmis technologijomis aprūpinta vieta, skirta tikram vyrui atsiskleisti. ir niekis yra skalbenkės gedimas ar perdegusi lemputė, jeigu tupykloje netraukia waifajus.