savijauta

vakar myniau dviratį, šiandien iš ryto teko produktyviai padirbėti ir kol nesutemo kilo noras prsibėgti, juo labiau apranga jau kelias dienas to momento laukė. aplink balta, nešalta, šeštadienio ramybė ir noras niekur neskubėti įpareigoje mane persirengti sportinę bėgimo aprangą, o tai atikus kelio atgal nėra. ausinukas su muzika liko namie, nors jau svajoju apie laikrodį su muzika, tai išbėgau su mintimis. esu įsitikinęs, kad bėgimo tikslas buvo užprogramuotas iš anksto, nors pradžioje aš to dar nežinojau ir tik įsibėgėjus pradėjo ryškėti vaizdas.

dar visai nesenai galva buvo sunki, o nuotaika irzli, bet šį tą gyvenime pakoregavus, atsirado erdvės senai užmestiems dalykams, prie kurių norėdavau prisėsti, bet kaip tik tai padarydavau, rankos iš karto nusvirdavo, deja. labai į tai nesiplečiant, panašu, kad susitvarkiau problemas su kraujospūdžiu (bent kuriam laikui), 2 kartus per dieną pradėjau gerti spiruliną ir daryti plank’ą, arbatą pakeičiau vandeniu ir beveik atsisakiau alkoholio, apribojau vakarinį maisto rijimą, pradėjau daugiau miegoti, skaityti knygas, bei uždariau vieną-kitą įkyrų projektą. artimiausiu metu laukia kiti galvos remontai, bet šį kartą ne apie tai.

2 geliukai ir bent 1 valandos bėgimas. bėgu, galvoju. mintyse dėlioju bėgimo track’ą ir dar pirmame kilometre pražiopsau vieną posūkį, bet tai ne problema. šiandien noriu ramiai ir maloniai parisnoti, nes niekur skubėti nereikia, o gražių skaičių (km, pace ir t.t.) aš senai nesivaikau. šipuoti bėgimo bateliai puikiai laikosi ant ledo, gerai grip’ina bėgant sniegu ir neblaško minčių. netyčiomis mintyse sudėliojau netrumpą track’ą, o pirmas geliukas po 40min. buvo ženklas – bėgsiu ne trumiau kaip 1,5val. vandens neturiu, tad skubėti neverta, nes malonumas vs išsitaškymas šiandien laimi į vienus vartus. bėgasi lėtai ir sunkiai ir kojos nesibėga. gal dėl sniego, gal dėl esamos formos, bet tai ne priežastis sustoti. fiziškai bėgti nėra sunku, bet yra įkyrūs aplinkos dirgikliai. per daug aspirenk – greitai maudysiesi savo prakaite ir ant kiekvieno kalniuko vėjas kiaurai pūs, apsirengsi per mažai – bus šalta ir turėsi kapoti norint sušilti. man atrodo, kad tinkamai apsirengti sportuojant yra didelis menas ir puikus savęs pažinimas. man dažnai koją pakiša baimė, kad bus šalta. nors yra sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo, bet aš pridėčiau, kad optimali temperatūra yra kur kas tinkamesnė aplinka. tai, kaip aš jaučiuosi ir kiek turiu valios tam suvaldyti, labai priklauso mano rezultatui. prie viso to, šalta kaklo skarelė ar trinantis batas, yra tie dalykai, kurie dirgina, bet ir tuo pačiu yra patys nuostabiausi laiko naikintojai, nes jų apmąstymuose laikas tiesiog nyksta, ko ir reikia ilgose treniruotėse ar varžybose.

šį kartą sapieginėje prabėgus 2val. manęs neužsėmė, kas mane maloniai nustebino. gyvenimas tęsiasi.

nemalonus jausmas yra skausmas, daugeliui sukeliantis diskomfortą, o likusiesiems tai diagnozė. skaudančia galva yra sunku susitelkti ties mintimis, o darbo diena tampa nepakeliama našta. tiesiog sakyti, kad skausmas yra juodoji mūsų savijautos dėmė būtų neatsargu, kaip ir ledkalnio viršūnė virš vandens yra tik nedidelė dalis visos ledo uolos. skausmas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, yra įvairus ir yra pilnas įvairių simuliacijų. fizinis, psichologinis, širdies ar netekties skausmai visiems mums trumpina gyvenimą ir stimuliuoja žilų plaukų augimą.

sunku man su naujos sportinės avalynės įsisavinimu, nes nėra tokių batų, kurie man netrintų kulnų, o geriausiu atveju – tik kulnų. nepadeda nei pleistrai, nei kojinės. kulnus man nutrina iki kraujo. pradedant bėgti aš visad jaučiu, kaip batų aulai iki kaulo tarkuoja mano kojas ir kaip koncentruojasi toje vietoje skausmas. iš tiesų keista, nes kiekvieną kartą tas skausmas būna spontaniškas ir kiek įsibėgėjus aš jo net nejaučiu, kaip ir mintys grįžta į kasdienį minčių verpetą. 3, 5 ar 10 nubėgtų kilometrų niekuo nesiskiria, nes skausmo kulnuose nebūna, jis laukia mano sustojimo. tereikia tik man sustoti ir pradėti eiti man įprastu žingsniu, kai mane pradeda varžyti lėtai besitrinančių batų aulų į mano kulnus skausmas, kuris  lėtai, įkyriai ir žudančiai veikia mano nervines ląsteles ir verčia sukąsti dantis. čia lygiai taip pat yra nesvarbu distancija, tik visose atkarpose yra įkyriai skausminga.

aš gerai prisimenu tą vaikystės atsitikimą. nors nežinau, kur aš trankiausi, bet kai vėliau aš pamačiau nubrozdintą kraujuotą savo alkūne, aš paleidau dūdas. dabar negaliu pasakyti, kas paskatino natūralų tokį mano elgesį, nors galiu spėlioti, kad tai galėjo būti baimė, išgąstis ar baimė. gal netgi keli iš jų. vaizdiniai yra geras katalizatorius tiek fiziniam, tiek ir psichologiniam skausmui sukelti. geras šaržas yra mums krūptelint dar neįdūrus skiepo adatos, todėl labai į lankas nenueisiu sakydamas, kad skausmas yra visų mūsų pojūčių – lietimo, regėjimo, klausos, uoslės ir kt., priežastis. peršasi mintis, kad žmogus be daugumos šių dalykų skausmo nejaustų.

placebas yra vaistas nuo visų ligų, net ir nuo tų, kurių mes dar nežinome. tai yra rimtas pagrindas manyti, kad skausmas yra tik mūsų vaizduotės padarinys, atitinkamai veikiantis smegenis, kurie įjungia skausmo impulsus. nors be širdies žmogus gyventi negali, teoriškai mes esame bebaimiai kūriniai. lengva asimiliacija dirbtinio intelekto ir robotizacijos link.

širdį taip pat gali skaudėti, bet tai metafora.

aš susimušiau koją, atsirado mėlynė. kai ją liečiu – skauda, kai neliečiu – aš sveikas. kai aš pavargęs – man maudžia kojas, kurias patepus vaistiniu tepalu – skausmas atlėgsta. smegenų kompiuteris gauna pranešimus ir juos suagreguoja, o skausmą malšinantis tepalas daviklius laikinai apgauna. tai viena, bet ne vienintelė priemonė.

negali skaudėti amputuotos kojos, nes nėra kam skaudėti.

dažniausiai mums skauda galvą, o darbas prie to ženkliai prisideda. tinkamų gydymo priemonių pasirinkimas įvairiai greitai arba lėtai sprendžia šią problemą: tabletė, malšinanti galvos skausmą, keletas bambalių alaus ar smūgis į nosį su laikinu sąmonės praradimu. lygiai taip pat tai galima šalinti sportuojant, užsiimant joga, knygos skaitymu ar žolės pjovimu. visi būdai yra tinkami, jeigu jie yra tinkami pačiam individui.

priverstinai neįkyriai tiksli dėmesio koncentracija, įsisiūbavęs ir ritmiškas alsavimas. malonus laikas, galintis pakeisti kitas priklausomybes, bet atsinešantis ir savo nuodų. turiu bėgiko genų, nes man atrodo, kad mano mintys yra greitesnės už laiką. galvos lingavimas į šonus už savęs palieka nespėjantį reaguoti šešėlį, dėl to pats jautiesi lyg sulėtintai keliaudamas per laiką, kur vieną iš šešėlių gali knopkė nužudyti. šiandien manęs dar laukia minčių susirinkimas ir labai norisi, kad jis nebūtų pavėluotas. yra įprasta kalbėti apie norus ir galimybes, bet be jų yra dar šis tas. kažkas, ko aš nepažįstu, bet žinau. skurdi žodžių kalba.

savijauta yra medžiagų kiekio kraujyje pasekmė. gyvenimui reikia daug kraujo, kuris kartais būna drumstas.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

lengvai ir įprastai žingsniuoju pievele ir stebiu aplinkinių žvilgsnius į save. aš esu svečias ir tą kartą jaučiau, kad pirmam pasisveikinti ne man derėtų, nors per daug mandagumo šioje situacijoje gal ir nebūtų buvę. matau, kaip aplinkinių akys sminga į mane, bet aš nepasiduodu jų provokacijai ir su šypsena ir net džiugesiu viduje aš tyliai atlaikau jų žvilgsnius. nemandagu taip žiūrėti tiesiai į akis, nes tai nėra meilė, o pagarba šiuo metu atostogauja. aš nei kandu, nei spiriu jiems, stengiuosi tylėti, nes kalbėdamas aš labiau skatinu tų žmonių neigiamą nusistatymą vietoj tų tikslų, kuriuos kartu reikėtų siekti. mačiau aš ten tuos tylenius, bet su jais nesusitikau, o su savanaudžiais žmonėmis bendrauti aš nesu linkęs.

nedaug aš ten su jais ką nuveikiau ir neteisinu savęs. tas vakaras buvo generalinė repeticija kitiems žingsniams žengti. negaliu aš ant jų pykti, kad buvo tik keli, o gal tik vienas, rankos paspaudimas, nes neturiu tam pagrindo. rankų kelti į viršų nebesigaus, nes jos buvo pakeltos ir priverstinai buvo nuleistos. matomai, geri tai žmonės savo aplinkoje, kompanijoje.

aš galėjau numanyti, ką jie apie mane galvoja. tą kartą aš buvau išsišokėlis ir tikiuosi, kad jau paskutinį kartą.