asmeniškumas

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

aš, tu, jie, mes ir jos turime asmeninių gyvenimo įpročių, nekaltai naivių, kasdieniškai linksmų ar patogių bei neprotingai kvailų. kadaise rašiau apie durų rankenos klibinimo sindromą, kuri papildysiu žmonių su durelėmis suinteresuotumu. tas sąrašas, kaip žmonių kiekis važiuojant visuomeniniu transportu, yra įvairus ir kintantis ir dažniausiai suasmenintas. ne viskas auksas, kas auksu blizga, bet po lankymosi troleibusuose man norisi rankas nusiplauti ir tai aš laikau paprasta higiena, kaip ir išleidus slibiną rudį yra šalių, kuriose yra įprasta apsiplauti. o wc dangtis turi net 3 galimas pozicijas ir asmeniškumui čia yra kur pasireikšti. iš dar neaprašytų mano asmeninių ir pastebėtų įpročių noriu paminėti begalę elementarių buitinių įpročių. štai aš grįžęs namo prie persirengdamas atsuku karto vandens čiaupą, kad nubėgtų šaltas vanduo, kuris man nėra nei artimas, nei draugas. atsidaryti orlaidę prieš miegą, iš vakaro neplauti indų ir ryte lygintis baltinius pavadinčiau gyvenimo būdu, nei asmeniniu įpročiu. mes net nesusimastome, kad naudotis liftu yra lygiai tas pats įprotis, kuris daugumai jau yra tapęs priklausomybe. ir į parduotuvę retas kuris per gatvę eina pėsčiomis, o ne važiuoja automobiliu, keikia valdžią dėl didelių akcizų kurui ir progresinių mokesčių politikos, kai nori apmokestinti keletą jo sunkiai uždirbtus ir išlaikomus automobilius. prakalbus apie kultūrą nūdien dažnai sutinkamas įprotis į kalbą įterpti keiksmažodžius.

kultūra ir įpročiai kuria papročius.

higieninius įpročius praleidau.

praeitą žiemą daug vaikščiojau, kažką pamačiau, nors ne visada buvo šilta. smagu, kai už lango minusas, tada galima ir su rudeniniais bateliais pėdinti, nesukant sau galvos, kad reikės po balas braidyti. eini, žiūri, matai pasikeitusį miestą ir vaizduotėje jį regi besikeičiantį. visuomeninis transportas ir aprašinėtos sienos tokios pažįstamos ir artimos, kad diena be šios kultūros, atrodo, negali neišaušti.

šiemetis metų pabaigos gyvenimo maratonas visai kitoks, apie kurį pagalvoti paprastai nesigauna, nes reikia galvoti apie kitus sustojimus, kurių dykvietėje nesimato. link metų pabaigos judėjimas įgavo pagreitį, kuris slopino entuziazmą ir negailestingai naikino laiką. dar šie metai – praradimų metai, kurių man niekada ir netrūkdavo, tik vieni būdavo verti pertraukos, o kiti – vagonų ratų. prisiminimai, tai valties paliktas sūkurys, dingstantis kelių yrių atkarpoje.

senai jaučiu, kad reikia stoti, pailsėti ir sušluoti mintis į piramidę, bet čia aš esu silpnavalis. pokyčių yra, bet jie ne ten, kur jiems dera būti. kvėpavimas tempe normalizuojasi, atsistato, grįžta normos link, bet tempas nemažėja.

kompiuterizuota statistika sako, kad bbzn skaito maždaug tas pats žmonių kiekis. nesigilinsiu, ką reiškia skaito. linkstu manyti, kad daugumą skaitytojų aš pažįstu. buvę ir esami draugai, ikonos veidaknygėje dėl būtų dalykų, tiesiog pažįstami žmonės, su kuriais važiavau uab’uose. tylūs pritarėjai, galbūt ir jie čia užklysta. daug ar mažai, bet kartais primenu apie save, nors tie kurie neskaito nepamena nieko. geras laikas, įdomios mintys arba dar kas man nežinoma, tų mano skaitytojų ratą išlaiko stabilų. kartais smagu gauti mielai nuoširdžius priminimus, nes ne kitaip, mes esame žmonės. netgi ir tokie, kurių aš susitikimo aš vengiu vien dėl to, kad dar ne laikas. tikrai nežinau, ar verta rašyti viešai, kai tomis trapiomis mintis kartais norisi vienam mėgautis.

tęsiu temą:

  1. šakutę ir peilį laikau atvirkščiai – šakutė dešinėje, o peilis kairėje pusėje. man taip patogiau nes taip esu įpratęs;
  2. pagirioms nevartoju alkoholio;
  3. sekmadieniais ir pirmadieniais nevartoju alkoholio;
  4. kiaušinienę ir keptą kiaušinį valgau šaukštu;
  5. įpratau kas metus vasarą plikai nusikirpti;
  6. automobilyje klausau žinių radiją;
  7. per metus išgeriu ne mažiau kaip 730 tablečių;
  8. daugiausiai kartų perskaityta knyga yra „tūkstantųjų metų istorijos“;
  9. automobilio salone neskaičiuoju dulkių;
  10. negeriu viskio ir brendžio.