bandymai

ilgai brandintas prisėdimas, lydimas ypatingo nepasitenkinimo. dviratininko akinių būtinumo įrašas buvo nedrąsi įžanga išsakyti nusivylimą uvex dviratininko akiniais. palyginsiu 2 mano turėtus uvex gaminius – paprastesniu ir pigesnius uvex sgl 101 ir brangesnius uvex radical pro.

  • pirmieji mano naudoti akiniai – sąlyginai nebrangūs uvex sgl 101, vidutiniškai kainuojantys apie 150 litų. lengvi, paprasti – atrodo, kad nėra prie ko prikibti. po ilgalaikio naudojimo keičiant vientisą stiklą, kurį ilgą laiką laikiau privalumu lyginant su atskirais stiklais, pradėjo dėvėtis net stiklo uždedama guminė juostelė, kur man atlaikė tik vieną sezoną. lietuvoje keičiamos antnosies gumomis pardavėjau neprekiauja, o gamintojo svetainė tokios informacijos taip pat nepavyko rasti, nors kitų gamintojų tas gumas teko e-shop’uose matyti. dėl šios priežasties, skurdaus akinių prieinamomis kainomis mūsų kraštuose pavasarį pasirinkimo, teko įsigyti antrą porą tokio pat modelio akinių. tiesa, man pasirodė keista, kodėl skyrėsi nauji ir seni akinių stiklai – naujų akinių stiklas nuo saulės temdė į rudumą, kai prieš tai turėti temdė į juodumą. taip pat vizualiai skyrėsi ir padengimas – labiau blizgantys iš išorės ir mažiau. kaip ten bebūtų, senieji stiklai man labiau patiko, nei naujieji. su šiais akiniais pavažinėjus vėsesniais orais supratau, koks nepatogus dalykas yra akinių rasojimas, „užtraukimas“ iš vidaus, todėl naujiems akiniams tai buvo vienas iš reikalavimų – atskiri stiklai, kad nesidėvėtų nosie guma, ir vėdinimas nuo vidinio akinių rasojimo.
  • nors pirmieji dviratininko akiniai ir buvo uvex gamintojo, nusprendžiau suteikti jiems galimybę reabilituotis su gaminiu uvex radical pro, kainuojančiu kur kas daugiau – 250 litų. naujųjų akinių nosies kojelės yra integruotos į akinių rėmelį ir jų konstrukcija bei forma yra kitokia – guminė, bet turinti mažiau sąlyčio su oda. akinių stiklai, lyginant su sgl 101 modeliu, keičiasi nepalyginamai sunkiau, bet šiuose akiniuose stiklas nebe vientisas, o atskiras stikliukas kiekvienai akiai. radical pro stiklų viršuje turi išėmimus, nedideles angas ventiliacijai, kurių veiksmingumu aš visiškai nusivyliau – užtenka net net keliolikos sekundžių stovint prie šviesoforo, kai akiniai jau būna visiškai aprūkę. prie šių akinių į komplektą įeina tvirta dėtuvė akiniams ir jų stiklams, kai sgl 101 būna tik su paprasta medžiagine. nors tvirtos akinių dėtuvės privalumus aš matau (pvz. galima ramiai užkrauti sunkesniais daiktais, nesijaudinant, kad jie akinius gali sulaužyti), bet praktiškai niekada man to neprireikė.

išvada: uvex sgl 101 yra nepraktiški, nes greitai sudėvima nosies gumelė, o uvex radical pro yra neverti savo kainos, nes tos funkcijos yra tiesiog marketingas. dvigubas fail’as.

įsigijus naują dviratį su juo atsirado ir mano nebandytų technologinių sprendimų, naudojamų dviračių pramonėje. vienas iš jų – plentiniams dviračiams pritaikyti look keo pedalai, o mano atveju – look keo classic. ant dabartinio hibridinio mano dviračio yra uždėti kiaušinių plakėjai, prie kurių buvau pripratęs ir kurie smarkiai skiriasi nuo plentinių look keo.

look keo classic – lengvi vienpusiai fiksuojantys pedalai, kurių svorio centras yra ne ašelės viduryje, o „kulne“, kur yra spyruoklė su bato plokštelę fiksuojančiu mechanizmu. vertinant batų įkabinimo į šiuos pedalus greitį ir patogumą, vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad man labai nepatogu:

  • batus reikia taikyti ant tos pedalo pusės, kuri yra fiksuojanti. jeigu ant eggbeater’ių pedalo bet kaip pastatęs koją žinojau, kad batas „pasigaus“ pedalą, tai dabar man reikia į pedalus žiūrėti, kad bent teisinga puse su batu pastatyčiau pedalą, vietoj to, kad koncentruočiausi į kelią ir prie to pačio dar laiką prarandu.
  • batą pastačius ant reikiamos pedalo pusės dar nereiškia, kad jį pavyks lengvai ir greitai pedale užfiksuoti – dabar man retai iš pirmo karto tai pavyksta atlikti.
  • pedalai taip pat turi ir privalumą – galima fiksuoti pedalo fiksavimo jėgą, ką aš ir ruošiuosi atlikti, nes dabar batą reikia stipriai įgrūsti į pedalą, o norisi tai atlikti mažesnių fizinių pastangų dėka.

naujų pedalų ir dviračio proga teko ir naujus batus shimano sh-r087 įsigyti, nes prie jų prisukamos fiksavimo plokštelės, kurios tinka tik look keo fiksuojančiais pedalais.

netikėtai-nelauktai, jau kuris laikas pradėjau naudoti burnos skalavimo skysčius burnos higienai palaikyti. išbandžiau jau ne vieną šitą vandenį, tad pats laikas apibendrinti mano išvadas. priminsiu, kad vienas iš faktorių buvo šis, bet tai nereiškia, kad jeigu kas dieną burnos skalavimo skysčiu skalauju savo burną, būna pagiringas, nors neneigsiu, kad pasitaiko ir tokių situacijų.

pradėsiu iš eilės:

  • bespalvis sensodyne burnos skalavimo skystis, pagamintas gsk (glaxosmithkline) kompanijos, yra skirtas jautriems dantims. perkant buvo supakuotas popierinėje dėžutėje, kurioje gal ir buvo nurodyta, kur šis skystis pagamintas, nes ant pačio buteliuko nėra nurodyta pagaminimo vieta. tūris 300 ml, o ant buteliuko viskas parašyta tik angliškai. sensodyne skonis man labai patiko – gaivus ir mėtinis, puikiai man subalansuotas, o užsukimo dangtelis, tuo pačiu ir puodelis skysčiui įsipilti, iš visų mano ragautų skysčių, buvo pats patogiausias. buteliuko dangtelis sandarus, užsukus buteliuką galima vežiotis net ir gulintį. be alkoholio.
  • permatomas lacalut skystis raudoname buteliuke, kas mane ir apgavo, nes susigundžiau jį pirkti tik dėl raudonos spalvos. įpakuotas taip pat popierinėje dėžutėje, 300 ml, gamintojas dr. theiss, vokietija. ant buteliuko lietuviškai nė bum bum. jeigu sensodyne skonį vertinčiau 9.0, tai lacalut 9.5. skonis labai patiko, tik nepatiko ant buteliuko uždedamas dozatorius – transportuoti reikia jau 2 daiktus, iš kurių vienas, dozatorius, tikrai kur nors nusimes. nepatogu, bet skonis atperka. taip pat savyje neturi alkoholio.
  • oral-b skonis taip pat nėra šlykstus – 8.5 balo, gamintojas procter & gamble, parduodamas buteliukais be dėžutės, kiekis 300 ml. ant buteliuko lietuviška anotacija-instrukcija, gamintojas – jungtinė karalystė. spalva – mėlyna. užsukamas kamštelis mane apgavo – jis dar turėjo popierinę „tarpinę“, kuri nuo skysčio išbrinko ir teko ją velnio išlupti, ko pasekoje visiškai dingo sandarumas ir kelionėje namo į šiaulius, visas mano kuprinės turinys sėkmingai išsiskalavo ir net kojinės įgijo nuostabiai malonų mėtinį aromatą (bet ne tik jos). alcohol-free.
  • colgate plax – vienintelis iš mano bandytų burnos higienos skysčių, ant kurio buteliuko nėra paminėta, kad jis be alkoholio. instrukcija lietuvių kalba ant buteliuko yra, tūris didesnis nei prieš tai naudotų – 500 ml, gamintojas colgate-palmolive, o pagaminta šveicarijoje. pats šlykščiausias skonis ever! juo ryte prasiskalavęs burną jaučiuosi taip, lyg vakare būčiau 5-etą alaus bokalų išgėręs. dvokia jis man alkoholiu, skonis nemalonus ir negaivus, todėl stovi ir rūgsta kampe. skonis – 3 balai (yra ir dar blogesnių).
  • norfoje aptikau itališką gaminį – pasta del capitano, žydrai žalios spalvos su propoliu ir žaliąja arbata, be alkoholio. popierinė lietuviška instrukcija ant buteliuko užklijuota ir ilgai nesilaikys, bet buteliuko nugarėlėje esančioje etiketėje yra instrukcija anglų ir rusų kalbomis. gamintojas – ciccarelli, italija. kamštelis nėra labai patogus įsipilti ir gerti, bet sandarus. skonis man patiko, tikras lacalut konkurentas – 9.4. buteliuko talpa – 400 ml.

ir pabaigai nokautas – atominis graikiškas eludril. instrukcija pati kalba už save:

rekomenduojamas po burnos ertmės chirurginių procedūrų.

mažas kiekis, tik 200 ml, rekomenduojama skiesti vandeniu, raudonos spalvos. kad be alkoholio paminėta taip pat nėra. gamintojas pierre fabre medicament, graikija. na ir šio skysčio vinis – skonis, kuris, nors ir skiedžiamas, sunkiai burnoje išlaikomas rekomenduojamas 30 sekundžių, nes visą burną ir liežuvį siaubingai graužia, o skonis baisiai nemalonus, baisesnis net už colgate plax. buteliukas užsukamas metalinių dangteliu, atskirai pridedamas skiedimo dozatorius su žymėmis. stiprus reikalas, tinka žadinimui iš miegų.

vilniuje neįmanoma nepastebėti viso miesto apšikto švyturio naujojo šviesaus alaus „adler bock“ reklamomis su vienuolių personažais. keista, bet žodynas žodį „bock“ verčia kaip „stiprus tamsus alus“. pagirtina, kad vienuoliai nuo seno žinojo, kad ne kefyrą reikia gerti, o alų, bet 7,0 stiprumo (grimbergenas net mažiau „sveria“) gal kiek per žiauru mokant 2,89 +0,25 lt už butelį, kurių 2 vnt. įsigijau norfoje (o taip, aš ten lankausi, nes jie prie viso to dar prekiauja bulka, duona ir pienu). pirmasis jausmas po pirmųjų gurkšnių – senai ragautas tarybinis alus, kurio modelio niekaip neprisimenu ir tas jausmas neapleido net po 2-jų butelių šio alaus. „kabina“ šis alus gerai, vis tik 7,0 laipsnių šilumos, nors stiprumas nėra labai juntamas, tik nerimas po pirmojo butelio atkreipė mano dėmesį į skaičius ant etiketės.

skonis man priminė karamelę, kuri pati iš savęs nėra lengva. po 2-jų alaus mano konsistencija jau buvo neblaivi. trys su viršum lito už laipsniškai bomžišką (spell checker’is siūlo – bohemišką) alų, kuris nėra lengvas ir kurio daug nepriragausi, nėra mano pačiausias pasirinkimas, o tokia didelė reklamos kampanija tikrai nepigiam ir juo labiau, stipriam, alui man atrodo keista, nes daugeliui alaus mėgėjų, kurie gali leisti tiek už alų mokėti, didelis stiprumas nėra priimtinas, todėl manyti, kad nemaža dalis persiorientuos prie švyturio adler bock alaus, man atrodo utopinė. tiesa, man dar užkliuvo juoda etiketė šviesiam alui – kaip minimum neįprasta.

pabandyti pabandžiau, daugiau bandyti nebandysiu.

gimsta nauja rubrika – prie sienelės, o tiksliau: skanaujame alkoholinius gėrimus, o butelius sudaužome į sieną. šiandien prie sienelės stoja baltarusiška degtinė pervatsch, 56-ių laipsnių stiprumo, ir kedrovaja, standartinio 40-ies. siuntą pristatęs asmuo informavo, kad pervatsch – tai baltarusiškas samagonas, o kedrovaja degtinė pasižymi граненый стакан (rus. granionyj stakan – briaunuota stiklinė, dažniausiai 200 ml talpos) forma ir kaip bonusą dar duoda ir pačią 200 ml stiklinę.

girdėjau sakant, kad nuo baltarusiškos degtinės pagirios rimtos būna, bet išbandysiu pats, todėl jau nuo dabar šiandien manęs prašau netrukdyti, būsiu tiriamuoju darbu užimtas.