rytas

šiandien katinas buvo amžinai alkanas, o mane smaugė miego stoka. nors šiaip aš miegu kietai ir trukdžiai manęs neįtakoja, bet ši naktis, panašu, šiaip sau. pirmas prisėdimas prie laikrodžio rodė 2 valandas su kažkiek tais, kai aš tikėjausi pamatyti bent penkias. nors rytas buvo dar toli, savijauta nebuvo perspektyvi. man pasivarčius, ant kojų katinas gaudė kaifą ir ignoruodamas mano brazdėjimą abejingai pūtė sau į baltus ūsus. nors kažkas gerai miega, naktimis ir dienomis. prisnūdau pirmą kartą. vėliau dar kėliausi orlaidžių uždaryti, nes vėjo švilpimas jau nuo langų buvo permigravęs į mano galvą. penktos valandos žadintuvas miegojo net ausų nejudindamas, iškamuotas mano naktinių sapalionių. šią naktį buvo joga bandant atrasti patogiausią miegojimo padėtį. patikslinant – greičiausiai migdančią tarp visų įprastinių.

rytinės svarstyklės rodė skaičius paklaidos zonoje, tai nuotaiką pakėlė bent tai, kad per naktį papildomais kilogramais nebuvau užburtas. arbata pakeliui į darbą buvo be medaus, todėl teko įkyriai kiurksoti anapus automobilio stiklo. šlapia tuštybė už lango.

kai mes pradedame gyventi ir akys jam merkiasi. ryte atsikeliame tušti ir greitai išalkstame, o vakare ryjame mezym’ą ir skaitome knygą vien todėl, kad persiriję nesikamuotume lovoje ir nesapnuotume košmarų. rytais mes būname arba blaivūs, arba pagiringi, kai tuo tarpu sutemus būname arba girti, arba dar nespėję prisisiurbti. rytais mes geriame vėstančią arbatą, o vakare ją iškeičiame į dar vieną maisto porcijos pakartojimą. atsikėlus mes valomės dantis, o einant miegoti mus nugali maisto skonis burnoje. ryte mes nekenčiame žadintuvo, kurį prieš miegą sau nusistatėme ir dar ne vienam skambučiui. rytais mes sėdime ant puodo kad svarstyklės pameluotų, kai tuo tarpu vakare mes nei šikame, nei sveriamės. rytais mes nešame šiukšles, kurioms vakare išnešti būna vis netinkamas oras ir pilni konteineriai. rytais mes stebime save veidrodyje kokie baisūs po vakar vakaro esame, nes vakare veidrodis nebūna matomas. rytais būna patinę paakiai, o vakare per trumpas parduotuvių alkoholio skyriaus darbo laikas. ryte mes pasitinkame miegantį šaldytuvą, kurio vakare durys neužsidaro. rytais mes negalime akių atplėšti, nors vakare einame miegoti atmerktomis akimis. vakare mūsų miegą drumsčia įjungta skalbimo mašina, o rytais mus žadina užviręs virdulys.

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

  • sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
  • tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
  • prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
  • abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.

smerkdami kitus, kurie nėra tokie kaip mes ir pusbalsiu juos kvailiname rodydami į juos pirštais. kad ir kaip begalvotum, atrodai unikalus ir be galo protingas, todėl jautiesi nepakartojamas. stovėjimas ant pakylos suteikia išdidumo, todėl drąsiai galima šaipytis ir kitus niekinti. aš nežinau, ar vatikane iš balkono kalbą sakantis popiežius, stovi nuogu pimpalu, bet kad šika visiems ant smegenų, tai labai panašu. natūralus žmonijos bruožas brautis ant pjedestalo ir stengtis įkvėpti savo tiesas.

iki šiol aš nesuprantu tų, kurie ryte atsikėlę eina valytis dantų ir pusryčiauti. niekada jų to neklausiau, nes jaučiu, kad jų atsakymo aš nesuprasiu. aš ir dabar manau, kad kiaulės dantų nevalo, tik pasikeitė mano požiūris į situaciją. gyvenant stereotipų pasaulyje man savas šūdas smirda, nors pranašu aš būti nenoriu. įtaiga, įtikinėjimas, įpročiai neturi būti pragmatiniais argumentais, bet pakalbėkime apie tai, kai išsivalysiu dantis ir papusryčiausiu.

po maisto man visada sunku dantų pasta valytis dantis, nes taip aš prarandu pusę maisto teikiamo malonumo – skonio burnoje, kurį dabar labai nedaug kompensuoja higieninis burnos skalavimo skystis. nesidomiu aš kitų tiesa, o pedagogu aš būti nenoriu. dantis valausi. rytais nepusryčiauju, o ryte sutikti žmonės su maistu tarpdančiuose, dešros kvapu iš burnos ir dantų šepetėliu su dantų pasta kišenėje, man primena bažnyčią ir studijų metą. įvairiaprasmiškai.