šventės

paprasti gyvenimiški patarimai kaip pasiruošti kūčių vakarui.

  • prieš valandą lengvai užkąsti yra vertingas patarimas, nes sotumo jausmas ateina vėliau ir mes kur kas geriau jausimės lengvai apšilę prieš didįjį stalą nei jo metu. bet naiviais būti irgi nereikėtų – apsirijimas visai šalia.
  • silkė, kartu su visais priedais ir majonezais, yra sunkiai virškinamas gyvulys, todėl virškinimo fermentų reikia kalti prie šventinę rijimo vakarienę ir jai einant link pabaigos. pastebėta, kad pagirioms tai irgi duoda labiau teigiamą rezultatą, nei neutralų.
  • nepamirškite pagalvoti apie vidurius laisvinančias maisto ar vaistų kombinacijas – ryte neliksite nusivylę.
  • kad ir kaip jums patiktų vienas ar kitas patiekalas, siūlau nuo didesnių kiekių susilaikyti, nes vis tiek reikės paragauti visų patiekalų ir niekam nebus įdomu, sotus jūs jau ar dar ne.
  • šventės – ilgas procesas, todėl nereikia skubėti kimšti pilvą, nes per laiko vienetą reikės suvalgyti numatytą maisto kiekį ir niekam nesvarbu, kad jūs jau sotus ir tuo nelaimingas – statistiškai agonijos laikas yra 2-3 valandos.
  • pagalvokite – gal verčiau gerti alkoholį, nei persivalgyti, nes apsivalgymas – viena iš nuodėmių.
  • nežiūrėkite lietuvos televizijos, nes ji transliuoja kunigų sveikinimus arba niūriais veidais, arba stiklinėmis akimis – neverta gadintis nuotaikos.
  • užkalbinėkite dantis, dalyvaukite diskusijose, nes tada ir laikas greičiau bėga, ir dėmesys nuo lėkščių atitraukiamas.
  • daugiau arbatos su medumi, nes vyną reikia kažkuo praskiesti.
  • vitaminas c kaip blaivinančioji priemonė ir ryte mažiau skaudančios galvos rezultatas.

darbas, į kurį privaloma nueiti atsižymėti. darbas su lengvatomis – nėra nustatyto darbo valandų kiekio ir pradžios laiko, nereikia ir kaklaraiščio po barzda pasirišti, bet praleisti nevalia. ogi tokie mano argumentai:

  • būtina nuvykti. vat kažin kada ateis to tektoninio lūžio momentas, kai man nereikės važiuoti, o pas mane važiuos. ligos ir kiti argumentai čia yra mažai veiksmingi. geriausiu atveju galima manipuliuoti prastomis oro ir vairavimo sąlygomis, bet tai ir viskas.
  • kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir nevalgyti būtų didžiausias metų nusikaltimas. pats didžiausias alkis per vakarą nesugeba absorbuoti tokios gausos silkių ir dar didesnės gausos kitų silkių. žinoma, dauguma jų su majonezu, tad kiekvienam patiekalui drąsiai galima užmesti po ratuką mezym’o, akcentui pagyvinti ir ilgesnei šypsenai veide išlaikyti.
  • maisto valgymas – tik gėlelės. visas įdomumas slypi važiavimo namo dieną, kai reikia iš lengvojo automobilių padaryti sunkvežimį su priekaba visam maistui namo parsivežti, lyg kitur nebūtų maisto prekių parduotuvių. tokia ta meilės išraiška.

po tokių „švenčių“ man dar reikia keletos dienų namie reabilituotis ir socializuotis, atgauti dvasinė pusiausvyrą ir koreguoti kūno masės indeksą.

bet tai kai kokioje melo visuomenėje mes gyvename – mūsų potencialas išleisti pinigus toli gražu dar neišnaudotas. bet čia nereikia maišyti kelių skirtingų dalykų – mokesčiams pinigų mes neturime, o šventiniam alkoholiui, dovanėlėms, kurui ir automobiliui jų visada atsiranda. keisti tie mūsų prioritetai, kai būdami ubagais gyvename ne pagal savo galimybes. iki šv. kalėdų liko mažiau kaip 2 savaitės, todėl automobilių spūstys tapo nesibaigiančiomis, o parduotuvėse vis trūksta dirbančių kasų kiekio. labai laukiu, kol šis periodas praeis, po kurio dar reikės pralaukti 2-jų savaičių pagirių sezoną.

persivalgymas – siaubinga nuodėmė, be kita ko, dar ir apkraunanti mūsų skrandį, kuris pradeda mus migdyti ir vienoje vietoje generuoti nekvapnias dujas. šiais metais aš jau atsargesnis, žinojau, kas manęs laukia, todėl nesibaigiančioje 3-jų dienų valgymo fiestoje, rasdavau laiko į racioną įterpti ir vieną kitą tabletę mezym’o, kurio galiojimo laikas vis viena jau buvo pasibaigęs. kūčios ir kalėdos yra ne kas kita, kaip ir dar viena oficiali proga su visais pasipykti, kad po metų, atslūgus įtampai, vėl susitikti ir visus apšnekėti. priverstinis ir parodinis bažnyčios lankymas nėra katalikybės išraiška, bet mes šį vaidmenį puikiai atliekame, šou kaimynams ir apkalboms. žolės padažymas žiemą netinka, per daug akivaizdus skirtumas, net ir šlapinimasis ant sniego per stipru, nors mintis yra gana aiški, ką mes čia norime pasakyti. už mielos ir gražios šventės slepiasi nesutarimai, peštynės dėl dovanėlių pirkimo, pas ką važiuoti, kaip apsirengti ir kiek laiko būti. tylus cirkas žiemą, kai grįžus namo gali pasakyti „metus ramu“.

nėra taip tamsu, kaip rašau, nėra ir 1:1, bet kažkodėl po namiškių grįžus namo taip miela ir malonu, kad tyla ir tuščias skrandis yra tarsi rojus. šventės – viena iš sočių mazochizmo rūšių.

1-ą ir paskutinį kartą dalyvavau dviračių kritinėje masėje, kuri vyko kaune. nepatiko, nes didelis chaosas ir nesaugumo jausmas, kad kas nors į tave įvažiuos – kitas dviratininkas arba automobilis, arba nepatyręs vaikigalis bešposaudamas nusivers po kojomis. šventė, kuria norima atkreipti dėmesį į dviratininkus ir su tuom susijusias jų problemas, iš tiesų yra ne kas kita kaip pusiau legaliai važiuojanti avinų banda – šaligatviais, priešpriešiniu eismu, skersai kelią ir t.t. internetinėje erdvėje ne vienas yra pasakęs, kad kritinė masė galėtų ne mieste važiuoti, o aplink jį, arba ne ypač judriomis miesto gatvėmis, taip tyčia provokuojant vairuotojų pyktį. tyčia buvo ir vakar kaune, kritinėje masėje, kai dviračių maršrutas buvo ne toks, kad patogu būtų tiek dviratėms, tiek ir keturratėms priemonės važiuoti, bet toks, kad vietoj dešinių posūkių buvo beveik vien tik kairi, sudarant didesnius ir mažesnius dviratininkų būrius prie sankryžų. kritinė masė – akivaizdus bandos jausmo pavyzdys, kai keletui veikėjų sušukus „važiuojame per raudoną“, visa masė tekina ir pasileidžia ir neduok dieve, jeigu tu važiuoji ir bandai stoti, nes dega raudonas šviesoforo signalas – be jokių skrupulų būsi visų pervažiuotas. nesaugu ir manęs tai nežavi. dauguma kritinės masės dalyvių – paaugliai ir jaunimas, kurie nelabai dar ką supranta kelio ženkluose, persirikiavime juostose, sukimu į kairę bei kaip reikia elgtis su dviračiu kelyje, kur daugiau nei viena eismo juosta – muravos sankryžoje net patyrusiems automobilių vairuotojams nėra lengva, nes šioje sankryžoje viduje yra dar viena sankryža. neapsieita ir be dalyvių mandravojimų, važiavimų be rankų, laviravimo tarp kitų dalivių, važiavimo ant vieno rato, staigiai stabdant ir pan. su šalmais nedaug buvo važiuotojų, kaip dauguma neturėjo nei atšvaitų, nei mirksiukų, o į kritinės masės pabaigą buvo tamsu ir lietinga. nuvažiavome 24,72 km per 1:42 val., vidutinis greitis 14,4 km/val.

šventės mintis gera, bet bloga realizacija.