sveikata

pavasarį susivariau koją, tai bėgimas buvo sustabdytas. sunkiai gyjanti trauma – jeigu einant jautiesi gerai, tai dar nereiškia, kad galima bėgioti. keli greitesni nulipimai laiptais ir prisiminimai apie skausmus grįžta. praėjus mėnesiui jaučiausi gan komfortiškai ir galėjau pilna jėga minti pedalus, bet bėgimui dar nebuvau pasiryžęs, o ir pėdos palankstymo ir tempimo seansai neužtrukdavo dėl greitai atsirandančio skausmo. dar po 2 savaičių išbėgau, nes situacija buvo identiška – nei geriau, nei blogiau. pradėjau palengva bėgioti miško takeliais be didelio sukilimo ir su neįkyria, nepikta danga. po bėgimo tempimo pratimai buvo su maža pėdos judėjimo amplitude ir skausmo apraiškomis, bet dažniau bėgiojant ir proto ribose atliekant tempimus, situacija greitai ir ženkliai pagerėjo. pradėjau bėgioti daugiau, todėl suprantama, kad ir tempimo pratimų buvo geriau, kas mano pėdos gijimui labai tiko. žinoma, bėgimas buvo lėtas ir labai atsargus, bet tai vis tiek judėjimas ir fizinis aktyvumas. greitai supratau, kad mano inov race ultra 270 man nėra tinkami, kad ir kokie patogūs jie būtų, tad pradėjau eksploatuoti salomon s-lab wings. pradėjus bėgioti labiausiai jautėsi kojos nelankstumas bėgant įkalnes, kai viena pėda lankstosi gerai, o kitai trūksta amplitudės, todėl viena pėda bėgdavau pilnu padu, o kita – pirštų galais. ši disproporcija truko ~8 bėgimus, po truputį situacijai vis gerėjant. per tą laiką tepti jokiais tepalais netepiau, vaistų nuo skausmo ar uždegimo nevartojau, dabar tik profilaktikai nusipirkau nutrend flexit miltelių prieš rytinę mankštą pavartoti. prieš 2 savaites tiesiojoje pagainiojau kojas 4:45 tempu ir nesenai sapieginėje pasidariau tempinę treniruotę – kol kas super, žiūrėsiu kaip toliau. o dabar prasideda bėgimo kilometrų rinkimas.

artėjant šiltajam metų sezonui ir orui bandant pereiti į pliusinę temperatūrą, kitapus langų pradeda rodytis masinių sporto šakų apraiškos. didelio skirtumo nėra, ar bėgama, ar minama, ne vienas savęs ir kitų klausia kaip pagerinti savo formą ir rezultatą, galvoje dažnai galvodami apie papildus, tabletes, vitaminus ir pan. chemijos pramonė tvirtai abejomis kojomis stovi šiame segmente, o aš pabandysiu pasidalinti savo patirtimi, o kaip elgtis skaitytojui – kiekvieno asmenis reikalas ir atsakomybė. pradedu.

  1. pack’ai, arba vitaminų bombos. į ištvermės sportą atėjo iš kultūrizmo, kur jau senau buvo naudojami. anksčiau banga buvo vartoti universal animal pak, dabar ant bangos yra scitec nutrition multi pro plus. dažniausiai vartojami prieš sezono pradžią, apie 3 mėn., kad „pasikrauti“ tai, ko reikės sezono metu. dėl didelio vitamino b kiekio, pavartojus šlapimas būna sodrios geltonos spalvos, bet tai normalu. svarbu nevartoti ant tuščio skrandžio ir neprisižaisti su kepenimis, inkstais ir skrandžiu. aš vartoju prišokamai ir dabar gan retai, į savaitę vieną ar kelias dozes ir tik gerai pavalgius.
  2. pavasarį einamas dalykas yra yra inozinas, dar žinomas riboksino vardu. gana senas preparatas, o naujesni jo pakaitalai jau yra laikomi dopingu ir sporte naudoti yra draudžiami. inozinas pradedamas vartoti nuo mažesnių dozių, vėliau padidinamas iki 1g per dieną. vartojamas ant tuščio skrandžio su pakankamu kiekiu skysčių. riboksinas lietuvoje yra brangus, todėl apsukresni jo daug daug kartų pigiau gauna/parsiveža iš rusijos ir baltarusijos. gandai skalndo, kad tose šalyse yra labai daug padirbtų vaistų, bet kadangi jie ir taip kainuoja tikrai tik kapeikas, tai mano nuomone jų neverta padirbinėti. na, bet čia jau on your own risk. paskirtis – geresnis deguonies įsisavinimas, vadinasi ir geresnis raumenų deguonimi aprūpinimas – sumažina arba panaikina uždusimą varžybų ar stiprių treniruočių metu. rekomenduojamas vartoti su pertraukomis.
  3. amino rūgštys bcaa – sakyčiau, kad labiausiai ir dažniausiai vartojamas preparatas, skirtas geram raumenų tonusai, augimui ir atsistatymui palaikyti. vartojamas tiek prieš varžybas, tiek po jų. forma būna pati įvairiausia – tabletės, kapsulės, milteliai, skystis. anksčiau vartojau tabletėmis, kurios arkliško didumo, dabar perėjau prie skysto pavidalo ir miltelių.
  4. povaržybiniam atsistatymui naudojami recovery gėrimai arba baltyminiai kokteiliai – prieš tokiems atsirandant, treneriai anksčiau rekomenduodavo valgyti varškę. neminėsiu kas ten ką ir kaip atstato, apie tai pilna informacijos internete.
  5. l-karnitiną vartoja riebalų deginimui ir svorio metimui, o kuo mažiau svorio tempsime su savimi, tuo geresnis bus mūsų rezultatas. l-karnitinas vartojamas prieš varžybas, mane veikdavo keistai, keliolika minučių jausdavausi lyg lengvai apdujęs, todėl jis man nepatiko. bet po ilgesnio vartojimo tas jausmas išnyko, bet vis tiek man jis nepatiko.
  6. įvairūs magnio preparatai raumenų sutraukimo prevencijai. tabletėmis vartotis nepatartina dėl prasto įsisavinimo, rekomenduojama vartoti miltelių pavidalų. ypač labai paplitęs nutrend anticramp, kuris vartojamas prieš ir po varžybų. neretas vartoja ir skystus magnio preparatus.
  7. vienas iš naujesnių ir labiau populiarėjančių papildų yra citrulline malatas. atidžiau paieškojus galima rasti mokslinių tyrimų apie jį. kaip deklaruoja gamintojai, jis mažina nuovargį, gerina atsistatymą po fizinio krūvio, didina ištvermę, gerina miego kokybę. aš vartoju prieš miegą iki 24val., nors dabar jau daugelis gamintojų rašo, kad reikia vartoti prieš fizinį krūvį.
  8. vaistinis preparatas panangin – kalio aspartanas ir magnio aspartanas. apie magnį jau minėjau, o kalis reikalingas širdžiai. panangino yra ilgas vartojimo laikas, t.y. rekomenduojama vartoti bent keletą mėnesių efektui pajusti. man su tabletėmis buvo įkyru žaisti, leisdavausi skystą į veną – tik skystas man sugebėdavo „uždegti“ kraujagysles, susileisdavus jausdavau kaip jos visos dega. nežinau, ar tai gerai, bet bent jau kažkoks efektas tuo metu buvo. bet į veną leidžiami preparatai yra labai nepatogūs vartojimui, nes pats to neatliksi.
  9. b grupės vitaminai – nuo jų šlapimas būna kitokios nei įprasta spalvos. naudojamas ne kiek fiziniam pajėgumui didinti, kiek imuniteto ir nervinės sistemų stiprinimui. su tabletėmis čia nežaidžiu, leidžiuosi į sėdmenis milgamma. procedūra trumpa, bet skausminga. ypač efektyvi jaučiant nuovargį, pervargimą arba besikabinant peršalimo ligoms.
  10. vitaminas c eina poroje kartu su vitaminu b ir abu vartoju kai jaučiuosi ant ligos slenksčio ar pervargęs, nusivaręs nuo kojų. tabletėmis netikiu, o ir skrandžiui jos nedraugiškos, tai darau seansus į veną (leidžiama kartu su gliukoze arba fiziologiniu tirpalu). naudoju nedažnai, o tik tada, kai jaučiu kad reikia.
  11. po labai sunkių varžybų (pvz.: mtb 24val.) leidžiu sau atsistatyti į veną leisdamasis gliukozės infuzinį tirpalą, kuris tonizuoja ir pastebimai jaučiuosi geriau. 5 dienų seanso man pilnai užtenka, tuo pačiu venos dūriu susileidžiu ir vitaminą c.
  12. kartais pamiksuoju ir vietoj gliukozės leidžiuosi ringer infuzinį tirpalą elektrolitų ir skysčių pusiausvyrai organizme atstatyti. tirpalas sudarytas iš kalio ir kalcio druskų.

kad ir kokią chemiją mes nuspręstume vartoti, viską reikia daryti atsakingai ir pasvertai, neeksperimentuoti didesnėmis dozėmis. o geriausias mūsų dopingas yra geras, pakankamas ir pastovus miegas, teisinga mityba, mums subalansuotas treniruočių grafikas ir disciplina.

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

prieš metus pabandžius slides, šiais metais sausis default jau buvo rezervuotas kalnams. kalnams! daug trepsėjimo kur slysti ir dar daugiau veiksmo dėl logistikos, kol galiausiai laimėjo šamoni (angl. chamonix) su monblanu, prancūzijoje. skrydis lėktuvu į ženevą su persėdimu varšuvoje, po to valanda autobusu iki vietos, ale lietuviškos palangos. nors atvykau su slidinėjimo apranga, kol kas ji tyliai rūko kamputyje, nes visa tai – tik maskuotė trail bėgimo stovyklai ir ne bet kokiai, o kalnuose! nors visa ši avantiūra ne laiku ir nevietoje, nes dieną prieš dar gėriau antibiotikus, bet antrą kartą per savaitę neišskristi negeras trend’as, o ir į orą išskridusiems bilietams pinigų gaila.

kėliausi 4 val. ryto, skrydis, persėdimas, vėl skrydis, kratymasis autobusu ir per pietus final destination – jaučiausi žiauriai iš veido iškritęs, tad užmigau tik pro duris į triobą įžengęs. kaip dažniausiai per pietus – valandai. nors daugiau miego nepakenktų, bet reikia rengtis bėgimo aprangą, kol naktis neatėjo. track’as paruoštas, kaip vėliau supratau – per dėm optimistinis su niekingai 1300m vertikalaus sukilimo, bet juk taip gyventi linksmiau. su navigaciniai grybavimais ir nuklydimais, kalną pribėgau tik po 50min., tad tokiam sukilimui jau nelabai liko laiko, kaip ir mano maitinimosi atsargos buvo ribotai paskaičiuotos. prabėgau kiek leido laikas ir tuo džiaugiausi, nes po pusvalandžio trepsėjimo į kalną kojų pėdų priekinė dalis taip įsiskaudo, kad jau svajojau kada aš suksiuos atgal ir bėgsiu namo. nors paskutiniu metu daug laiko praleisdavau sapieginėje, bet ji nė iš tolo neprilygsta nuosekliam bėgimui į kalną, nes mūsuose mes galime nemažai surinkti sukilimo, bet tik su dažnais pakilimais ir nusileidimais, kur kojų vieni raumenys pailsi bėgdami į kalną, o kiti – į pakalnę. grįžtant bėgant nuo kalno prasidėjo kiti malonumai, kurie bėgimo metu nesijautė, bet žinojau, kad sekančią dieną keturgalviai raumenys dainuos, bet tai tik rytoj, o dabar aš noriu namo!

tą pirmą dieną susipakavau į nepilnas 2val. su beveik 600m sukilimo, kilometrų kiekis čia jau neesmė. strava tik nusikeikė „extreme suffer score“ su 185 taškais. diena veltui nepraėjo, apšilimas kitos dienos 1000m sukilimui padarytas. slidžių galvoje nė kvapo.

diena 2

amžina dilema reikia to ar nereikia, kai gyvename pagundų pilname pasaulyje. sezono metu, kai minu dviratį, visas dėmesys būna skirtas pagrindinei sporto šakai, o kai šis sezonas baigėsi ir baigėsi su traumomis, tam tikrus dalykus esu priverstas daryti – tai mankštos. matomai, tai yra pati nemėgstamiausia veikla, žinoma, po rytinio kėlimosi į darbą. dabar stipriai minti nereikia, tai laikas kitam fiziniam aktyvumui, kurio į sezono pabaigą vis labiau pasiilgstu, o ir kojoms bei gi galvai reikia nuo dviračio pailsėti, nes nieko neveikti yra be galo sunki užduotis.

ruduo-žiema yra poilsio ir kitų raumenų stiprinimo metas, t.y. pasiruošimas sekančiam sezonui. šiais metais man dar prisidėjo tempimai, mankštos ir pratimai nugaros raumenims stiprinti bei įvairiam disbalansui gydyti. aš mielu noru tų mankštų nedaryčiau, bet jeigu nedarysiu, pavasarį su dviračiu neišvažiuosiu, o tai jau argumentas. stiprus ir neginčijamas. vieną dieną kažką darau, kitą kažką kitką, po to galų suvesti neina, o žiūrėk mankštelės jau ir nedarytos savaitę. aiškinti nereikia, suprantu ir pats – negerai.

taigi va, radau motyvacinę priemonę prisiversti nepamiršti (beje, priminimai telefone nepadeda). štai taip ji atrodo:

ant durų, kurių nepraeiti negaliu, pakabinau lentelę, kurią kas kartą pildau ir kurios nepastebėti neina. rytai turi savo veiklas, kaip vakarai – savąsias. stengiuosi, kad nebūtų 2 ar daugiau dienų nepadarytų „pagrindinių“ veiklų. o kaip gaunasi matosi paveiksliuke. dabar lentelę šiek tiek pakoregavau, kažką išėmiau, kažką pridėjau. tikiuosi, kad ši motyvacinė priemonė, dar veiks mane kurį laiką.