hot ride on my bike: vilnius-ignalina-vaišnoriškė

4,08val. kelionės ir 126,32km atstumas ir aš jau vaišnoriškėje, ~15km nuo ignalinos. kelionei buvau numatęs 5val., bet tilpau į keturias, nors nesitikėjau, kad taip greitai važiuosis. iš vilniaus pajudėjau 5-adienį, liepos mėn. 23-ią dieną. kelionės kelią rinkausi iš nemenčinės plento ir molėtų – pasirinkau molėtų kryptį dėl keletos priežasčių:

  • nemenčinės tiltas per nerį šiuo metu yra remontuojamas, todėl reikia daryti lanką per pačią nemenčinės gyvenvietę;
  • išvažiavimas iš miesto daug paprastesnis molėtų plento link – geležinio vilko g. ir riedi naujai sutvarkytu molėtų plentu. važiuojant link nemenčinės pamiškės dviračių taku važiuoti sudėtinga, nes kelio danga prasta ir krato, o važiuoti keliu pavojinga, nes kelias yra siauras, o automobilių judėjimas intensyvus ir tai tęsiasi iki pačios nemenčinės;
  • man reikėjo važiuoti į vaišnoriškę, o važiuojant pro nemenčinės pusę reikėtų visą ignaliną pervažiuoti, o tai vėl papildomas atstumas tokiu karštu oru.

dar važiuojant miestu pradžia nebuvo gera žadanti – dviračiui įsimetė nervinis tikas – manau, kad guoliai pabiro, bet jau buvo per vėlu suktis atgal. tikėjausi, kad molėtų plentas bus su niuansais, žinant, kad dalis jo važiuojamosios dangos padaryta iš plokščių, o važiuojant automobiliu jausmas yra toks, lyg traukiniu važiuotum, nes ratai dungsi nuo plokščių sujungimų. didžioji kelio dalis buvo tokia, bet važiuojant dviračiu sujungimų nesijautė, o šalia kelio esanti ~0,5m šalikelė daugumoje atvejų mano buvo ir panaudota, nors buvo ir netrumpų jos atstumų, kai reikėjo važiuoti kelio danga, o ne prie jos esančiu asfaltuotu kelkraščiu. kelyje sustojau pirmoje pasitaikiusioje „kvistija“ degalinė, kad atsigaivinčiau šaltu gėrimu, nes karštis buvo nežmoniškas – išvažiuojant pavėsyje termometro stulpelis rodė 35 laipsniu šilumos, o važiuojant asfaltu dar karštis ir nuo jo ėjo, vėjelio nebuvo jokio, todėl oras tiesiog kabėjo nuo karščio. į šį pirmą pit-stop’ą atriedėjau vidutiniu 34km/val. greičiu. važiuojant toliau pojūtis buvo toks, kad kelyje daugiau nuokalnių, nei kad įkalnių, o važiuoti nebuvo nuobodu, bet tikrai buvo per karšta – kitą kartą dar gerai pagalvočiau, ar verta tokiame karštyje kepti atviroje kelionės saulėje, kur net pavėsis yra deficitas.

vilnius-molėtai dviračio spidometras parodė lygiai 60km ir iš molėtų plento nusukau labanoro miškų link kalvotu ir miškingu keliuku. molėtai-ignalina atstumas taip pat apvalus – 50km. šiuo keliu pavažiavus ~10km, sustojau parduotuvėje papildyti gėrimo rezervus. visai kelionei buvau pasiėmęs 1,7l vitargo, o prieš išvykstant išgėriau keletą stiklinių vandens. jau pirmame sustojime supratau, kad tai yra ženkliai per mažai, todėl per abu sustojimus vandens atsargas pasipildžiau lygiai 2l skysčių – visoje kelionė viską ir išgėriau, nes ypač važiuojant molėtų plentu nebuvo nuobodu skaičiuoti dažnai nuo nosies lašančius prakaito lašus. kelias kalniukais buvo smagus, tik paskutiniai 30km link ignalinos buvo labai nuobodūs, nes aplinkui miškas ir miškas, jokių besikeičiančių vaizdų. ir kalnai kalnuoti, kuriems įveikti reikėjo pastangų įdėti. geras mano našumas buvo 80km, o vėliau gana ženkliai krito, nors tuos 30km mišku dar pavykdavo įveikti >30km/val. greičiu, nors dažniausiai greitį rodydavo tik 25. nors karščio čia ir nebuvo, nes vakarėjo, o kelias driekėsi medžių kamienų ir šakų vainiko tiesioginių saulės spindulių apsauginiu skydu, buvo karšta, buvau pavargęs, jėgos mažėjo, praėjo skaudėti ne tik kojų šlaunų raumenis, bet ir nugara apie save prabilo. tai manau įtakojo tai, kad už nugaros ilgą laiką į marškinėlių kišenes buvo įdėtos 2 taros vandens – 1 ir 1,5l ir nugarai ši našta jautėsi, ypač manajai.

pasiekus ignaliną jau buvo nebetoli – 6km asfaltu ir 6km miške žvyruotu keliuku. visą kelionę važiavau asfaltu, keliu su visais automobiliais. nuo vilniaus iki riešės šalia naujo molėtų plento yra dviračių takas – naujas ir geras, bet aš važiavau 1-a automobilių kelio juosta, nes šiame dviračių take yra daug taką kertančių keliukų, todėl takas daro „kilpas“, dėl ko kristų važiavimo greitis, o ir žmonės juo vaikšto. nuo molėtų pasukus link labanoro, dešinėje pusėje yra kelis kilometrus besitęsiantis dviračių takelis, bet jo stovis yra dar prastesnis nei kad tako važiuojant į nemečinę – duobių nėra, bet gumbų netrūksta. kitas takas palūšė-ignalina, kurio danga nebloga, bet pats takas nenuvalytas, vietomis užneštas smėlių, netrūksta kankorėžių.

visos mano kelionės vidutinis greitis 30,4km/val., nors galėtų būti ir geresnis. jei ne alinantis ir džiovinantis karštis, kelionė būtų buvusi tiesiog nuostabi.

4 komentarai on "hot ride on my bike: vilnius-ignalina-vaišnoriškė"



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.