127km: aplankiau pirčiupių motiną

dviračiu po lietuvą tęsiasi – vakar susidėliojau maršrutą, šiandien teko jį įgyvendinti, nes pastoviai tuo pačiu keliu prakaitą lieti kartais darosi nuobodu. maršrutas dviračiu aplink vilnių nesudėtingas: vilnius-pirčiupiaijašiūnai-vilnius.

kelionė prasidėjo standartine mano treniruotės trasa link gariūnų, o užkilus ant gariūnų kalno. visą miestą pravažiuoti man kainavo 28km kelio, kol atsiradau gariūnuose. toliau eismas tiesiai pro maxima bazę link kirtimų sankryžos, kur yra lukoil degalinė, už jo posūkis dešinėn ir judėjimas link trakų vokės, o ją pravažiavus, laikausi dešinės pusės ir už degalinės suku dešinėn ženklų rodoma druskininkų kryptimi. gerai padariau, kad pradžią pradėjau nuo šios krypties, nes grįžtant buvo daug patogiau į miestą važiuoti, o jeigu būčiau grįžęs nuo pirčiupių – nemotyvuojamai ilgas kelias ir įvažiavimas į miestą visai kitame gale, nei man reikia. kelias vilnius-pirčiupiai man buvo daugmaž pažįstamas, todėl nebuvo važiavimo į neviltį. kelias danga gera, platūs asfaltuoti kelkraščiai – malonumas važiuoti.bet kur malonumai, ten ir nepatogumai – dviračio balnelis trynė sėdimąją, buvo nepatogu sėdėti. nemažą kelio dalį sudarė ilga, bet labai maža nuokalnė, o po jo sekė dar ilgesnė įkalnė, kurios beveik nesijaučia, bet ji ten yra. keliaujant dviračiu vaizdai pakaitomis keitėsi – tai miškai, tai laukai, bet nepriklausomai nuo to, važiuoti buvo labai karšta, nors visa ši atkarpa buvo prieš vėją, gerai, kad nelabai stiprų. dėl šios priežasties vilkausi lyg gelda su irklais asfaltu, greitis svyravo nuo 25-33km/val., o tai jau yra ganėtinai lėtai.

pirčiupiuose atsidūriau gan greitai, po 2:11val., o atstumas nuo vilniaus 62,3km – iki čia vidutinis mano greitis buvo 28,4km/val., kur ir buvo mano pirmasis sustojimas, pit-stop’as. čia pasilabinau su pirčiupių motina – visada liūdna ir sunerimusia, o tam ji tikrai turi pagrindo.

iš pirčiupių teko dar ~1km grįžti atgal, link jašiūnų kelio, kurį  aš pavadinau „dviratininkų kapinynu“. ši kelio atkarpa nėra trumpa, iki jašiūnų net 27km kelio, o tokiu keliu malonumo tai tikrai nesuteikia. tai visą laiką vingiuotas miško žvyrkelis, ant kurio asfalto užpilta 1,5 lengvąjam automobiliui pravažiuoti. eismas šiuo keliu beveik nevyksta, per visą laiką mane aplenkė iki 10-ies lengvųjų automobilių, bet su sunkiasvorėmis ir autobusais liūdnas reikalas – važiuoja jie tiesiai, todėl, kad juos praleisti, man tenka sukti ant žvyrkelio – labai nesaugus jausmas važiuoti žvyru ir kai labai netoli tavęs dar ir sunkvežimis pralekia. tokių situacijų apturėjau 4-ias, bet jų užteko. lengvieji automobiliai prasilenkia normaliai, kai kurie net vieną automobilio pusę į žvyrkelį leidžia – pagarba. viso šito kaifo viduryje – miestelis baltoji vokė, t.y. pusė kelio nuvažiuota, pusė nesaugaus dar liko – judu toliau. iš tiesų aš nuo pat pradžių klydau, kad važiuojant miškų bus vėsiau – nė velnio, vietomis dar karščiau, oras neprapučiamas, tiesiog kabo ant medžių šakų – reziumuojant pirčiupiai-jašiūnai atkarpą: karšta ir nesaugu, dviratininkų-savižudžių klondaikas.

dviračiu pravažiavus geležinkelio pervažą, jašiūnai – 3km. širdis atsigauna, bet jėgos – ne, vis tik dviračiu numinta buvo 90km, o man intervale 80-100km jėgos ir našumas krenta momentaliai ir šį kartą tai nutiko jašiūnuose, kuriame net kai kurios gatvės lenkiškai parašytos. įvažiuojant į jašiūnus visus pasitinka šv. mergelė marija.

jašiūnai – ilgas miestelis, o jo pabaigoje mano kelias kertasi su vilnius-rudamina-šalčininkai plentu. 2-asis sustojimas sankryžoje esančioje degalinėje, geriamųjų atsargu papildymas 1,5l negazuoto mineralinio ir pasistiprinimas į kelionę pasiimtu „nomeda“ saldainiu, nes norfoje hematogeno neradau. lauke karšta, nuotaika gera, jėgų nėra ir kojas jau skauda. matau kelio ženklo rodyklę: vilnius – 31km, o tai tikrai motyvuoja, ir nebejauti, kaip nepatogu sėdint minti.

jašiūnai-vilnius neprailgo, nes kelias taip pat buvo daugmaž žinomas, tik saulė nedavė ramybės. šioje atkarpoje mano jėgų indeksas tik ~25km/val., o ir vidutinio dydžio kalniukų čia pasitaikė. dar prieš rudaminos miestelį kirtau upeliuką rudamina, tai pirma mintis – nekaltų viščiukų kraujo upelis, nes kaip žinia, rudaminoje yra paukštynas, o pats plentas eina netoli rudaminos miestelio. netrukus aš pro rudaminą ir važiavau – dvokas tikrai stiprus, kvapas būtų lyg  padlienos, lavonienos ar kažko panašaus ir tikrai ne mėšlo ar šūdo. šią atkarpą įveikiau greičiau nei tikėjausi. dviračiu netoli nuo rudaminos pavažiavus, salininkų žiedas, už kurio rodyklė: centras – 8km, o už dviejų kalniukų sankryža su minsko plentu, už kurio liepkalnio kalnas, naujininkai, stoties rajonas ir aušros vartų bažnyčia. leidžiantis nuo liepkalnio kalno, nereikia skubėti, nes kelias čia banguotas ir išvažinėtas, labai krato, todėl tenka sulėtinti greitį.

centras yra centras, nuo jo iki namų jau kaip sviestu patepta ėjosi. prieš išvažiuojant pasisvėriau, buvo 84,1kg, grįžus ir kelionėje išgėrus 3l skysčių, svėriau 80,7kg. visos kelionės atstumas 127,36km, vidutinis greitis 26,3km/val., o visam šitam pasivėžinimui dviračiu prireikė 4:49val. kad lauke nevėsu, tai iliustruoja ir namų termometras pavėsyje – net 32 laipsniai šilumos, todėl prieš dviračiu važiuojant ilgesnius atstumus, būtina tai įvertinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *