vasarą dviračiu: šalančios pėdos

jau senai bebuvau rimtai dviračiu pasivėžinti – tai kritinė dviračių masė kaune, tai vėjuoti kalniukai iki maišiagalos. dviratininkų tarpe paplitęs žodis „dirbti“, kas reiškia tempą, jėgų eikvojimą ir prakaito lašus. važiuoti tiesiąja, žinoma, yra savo malonumai, bet didelės naudos sau aš tame nematau, nors retkarčiais patinka važiuoti ilgesnes nei 100 km distancijas – taip aš geriau susipažįstu su lietuva, atrandu ją kitokią. „dirbti“ man savotiška kančia ir malonumas, geresnis laikas nei „nedirbti“, bet tai labiau susiję su sportine, fizine forma.

nors pauzė tarp važiavimų šį kartą buvo nemaža, buvau nusiteikęs ženkliam savo formos praradimui ir labai nustebau, kad to nebuvo. nuo pačio pradžios šiandien važiavosi sklandžiai ir stebėtinai lengvai – gal dėl mažesnio mano kūno svorio? nors termometras ant saulės rodė +30 laipsnių šilumos, balkone jautėsi vėsa, o nusileidus saulei žinojau ko tikėtis, todėl viršutinę dalį apsirengiau kaip pavasarį buvau įpratęs – 2 marškinėliai be rankovių ir apranga ilgomis rankovėmis – windstopper’is, kurio vėjas neperpučia. leidžiantis saulei tikrai nebuvo per karšta taip važiuoti, juo labiau ir vėjelis šioks toks buvo.

gariūnų kalnas vilniuje man vis dar patinka, bet mano jo išnaudojimas jau nebe, nes nėra tikslo. ar 10-imt ratų, ar daugiau, tai yra tik skaičiai, kurie neparodo mano fizinio tobulėjimo ar degradavimo. menka vertė yra numinti 50-60 km ir apie tai rašyti, vertę aš matau tame „kaip numinti“, o man aktualus dalykas – kalno įveikimo laikas ir, žinoma, to greitis. ne šios rašliavos tema yra kaip tai kenkia/nekenkia širdžiai, koks pulsas ir t.t. – apie visa tai vėliau. taigi va, šiandien matavau 10-ies ratų kalno įveikimo laiką, o jis toks:

laukiu nesulaukiu kitų išvažiavimų, kad būtų ką palyginti. nors lauke jau buvo vėsu ir saulutė jau nebešvietė, ne vieną prakaito lašą iš savęs išgręžiau, galvojau apie laikus, techniką, sportinę formą, todėl visa tai susikoncentravo į šiais detales:

  • reikia dirbti posūkiuose – svarbu tiek teisingai juos išimti pasirenkant tinkamą važiavimo trajektoriją, tiek ir jausti, kada dviratis pradeda slysti, bėgti, kad balansuojant ant šios ribos būtų galima pasiekti geresnių rezultatų;
  • greitis nuokalnėje ir stabdymas – aš visada įpratęs su atsarga stabdyti, o šiandien pamačiau, kad stabdyti reikai taip pat ant ribos, prieš patį apsisukimą – taip išlošiamos dar kelios sekundės brangaus laiko. to dėka kalno apačioje pasiekiau tikrai hibridiniam dviračiui neblogą maksimalų greitį;
  • kvėpavimas labai ženkliai veikia tempą – jeigu ritmą pametei, tai praradai ir laiko;
  • trūksta jėgos daugiau ištraukti – mintys sukasi apie kojų raumenų stiprinimą buitinėmis ar sporto salės priemonėmis.

šiandien man patiko, geras laikas ir beveik vėsus oras, nebloga fizinė forma, bet nepatiko tai, kad sušalau kojų pėdas, nors vasara dar ir nepasibaigė – vis tik vėjas ir +12 laipsnių šilumos (tiek man gryžus namo rodė lauko oro termometras) padarė savo. būtų įdomu sužinoti šio neigiamo faktorio šalinimo būdus – gal šiltos kojinės ir polietileninis maišelis ant kojų?negana to, dar ir vieną galvos pusę vėjas šaldė – ne pats maloniausias jausmas ausiai. kaip bebūtų, dideli karščiai greitai dingo užleisdami vietą lietingas rudenėliui. beje, gryžęs pasimatavau kraujo spaudimą – 125/76/96 (viršutinis, apatinis, pulsas), kuris prieš išvažiuojant dviračiu buvo 137/86/49.

8 komentarai on "vasarą dviračiu: šalančios pėdos"


  1. o jo, su klipsiniais batais jau darosi ‘nebe kaifas’ važinėt 🙁
    kol kas išeitis yra dėtis šiltas kojines (arba vyniot peršviečiama izolke, kaip patarė Paulius forume :]).
    dėl kojinių tai aš radau neblogą kompromisą dėl dviejų mano hobių -žvejybos(žiemą) ir dviračių. žvejų parduotuvėje nusipirkau žiemines kojines iš kažkokios vilnos. ir šiltos ir kojos neprakaituoja ir ant kulno bei berods padų yra kažkokia kitokia medžiaga, kuri neleidžia kojinėm slidinėt (labiau aktualu botuose). Jos nėr tokios storos, kaip mamos megztos vilnoninės kojinės, tad laisvai telpa į klipsinius batus 🙂
    na o rudeniui mokasinai. Jau pradėjau taupytis rimtam daiktui

    Atsakyti

  2. ačiū, tauti, už patarimą – reikės pasižiūrėti tokių kojinių :). žiūriu ir aš jau mokasinus, dar reikėtų apie nestora kepurę po šalmu pagalvoti, nes ausims darosi šalta ir galvą labai pučia.

    Atsakyti

  3. matai, aš ir taip visada pošalmį naudoju, sportinę skarelę, man tiesiog ausų zonoje šalta, kai vėjas pučia, taip pat už šalmo esančioje galinėje dalyje, virš sprando 😐

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *