dviračio ir savęs tausojimas

ką gi, ką gi, dviračio sezonas tęsiasi ir buvo tęsiamas vakar, ko pasekoje net šiandien nėra jėgų. jėgos po truputį gryžta, forma gerėja, nors tai šiais metais buvo tik 2-asis mano išvažiavimas, kurio metu buvo praminta 47.7 km ir buvo važiuota jau mano „pagrindine“ atkarpa, o ne „mažuoju“ ratu. primenu, kad nereikia pamiršti namie padaryti mankštos, nes man jos nepadarius, tai labai jaučiasi kojoms – tai traukia jas arba nudiegia. nusipirkau dviratininko akinius, tai akims problemų nebuvo jaučiama, nors vėjas, kaip ir praeitą kartą, buvo labai stiprus ir ypač yra jaučiamas leidžiantis nuo akropolio ozo g. link kuro aparatūros ant geležinio vilko g. viaduko – ten reikia vairą jau laikyti.

vakar matomai šiek tiek persistengiau, nes:

  • 2-ą kartą šiais metais tiek numinti truputėlį žvėriška, nors sėdimąją skauda mažiau nei buvo tikėtasi;
  • vietomis reikėjo dviratį keletą žingsnelių pasinešti, tai jau geriau buvo ant jo sėdėti ir pedalus minti, nes jėgų tiek ėjimui, tiek ir nešimui buvo mažiau nei nulis;
  • vingio parke vietoj įprastų 2-jų užvažiavimų į kalną, važiavau 3 kartus ir jautėsi, kad jėgų tam yra;
  • šį kartą į ukmergės kalną jau „įlipau“, tik teko tai daryti senuoju šeškinės vienpusiu keliuku, kur žiema automobilių vairuotojai yra linkę kamščius apvažinėti;
  • kiekvienas rimtesnis pagreitėjimas ar jėgų atidavimas minant stovint, momentaliai taip jaučiasi raumenims, kad kartais net toks jausmas būna, kad net „vabaliukai“ kojomis bėgioja, nors kvėpavimas jau beveik adaptavosi;

pradėjau laisvalaikį 18:00, tai automobilių gatvėse buvo tikrai daug ir nesvarbu, kad aš važiavau miesto pusės link – truputėlį dar baugoka važiuoti gatve tokiame sraute. grįžti vakare namo, kai jau tamsu, darosi vėsu, o per batų ventiliacines angas jaučiamas šaltis.

mindamas pedalus svarsčiau:

  • kam joti pagrindinę (didžiąją) priekinę žvaigždę, jeigu norimam greičiui palaikyti užtenka ir vidutines;
  • kuo dažniau minsi atsistojęs, tuo labiau dėvisi grandinė, žvaigždutė ir guoliai, bet kai kuriems dviratininkams tai yra neišvengiama;
  • kaip minimum grandinę būtina pasitepti, bet ne per daug, nes tada tepalai taškysis ir ant dviratininko, kaip maximum – guolius ir mazgus po kiekvienos žiemos;
  • padangas reikia prisipūsti iki reikiamos ribos, nes per mažai pripūstos padangos – sunkiau minti, nors ir minkščiau.

ir nereikia prieš dviratį per daug prisikimšti pilvo maistu!

foto iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.