vaikystės liftas

mano gimtasis miestelis turėjo tik vieną devynaukštį, kuri, be abejo, buvo su liftu, bet tuo metu apie jį tikrai negalvojai. o štai vaikystės visos vasaros praleistos gimtuosiuose šiauliuose ir viena iš mūsų vaikų pramogų buvo važinėtis liftu – baimė, kad niekas nepagautų (kažkodėl mes apie tai tada galvodavome), lyg kokie nusikaltėliai mes tamsiais vakarais kartais eidavome liftu vėžintis, jeigu spėdavome į rakinamas laiptines prasmukti. fantastiškas jausmas, nesvarumo būsena, adrenalinas ir baimė valdė mus ir mes tuo slapčia mėgaudavomės, o štai prieš keletą dienų braidydamas po rudeninius kiemų lapus aš vėl pastebėjau tuos tarybinius dangoraižius, kuriuose mes tada pramogaudavome ir mums tai patiko, nes tai buvo smagu!

laikas bėga ir visi smagu ir nesmagu retėja kaip rytinis rūkas mūsų atmintyje ir lieka nuotraukos, juodai baltos, kurios gaivina mūsų atminties ląsteles ir už tai aš esu be galo joms dėkingas, tik man labai gaila, kad daugelį jų aš esu praradęs, kaip ir tuščiai praeita nemaža gyvenimo dalis. deja. vaikystė ir praeitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.