ausinukas be dviračio – pageltę klevo lapai mano širdy

beveik šilčiausi drabužiai, kuriuos radau spintoje, ir ausinės su mėgiama melodija, šiandien laikė man kompaniją iki žaliojo tilto. kojų miklinimas nuo to nepasikeitė – ramus ir orus rudeninis žingsnis per lapų šūsnis buvo nuotaikingo gyvenimo kalinio ėjimas įkvėpti gaivaus žiemėjančio oro. ausinėse grojanti alina orlova primena startą dviračiu, kurio, deja, šį kartą man ir trūko. ausinukas be dviračio, tai lyg pageltę klevo lapai mano širdyje, o mielas draugas dviratis tyliai stovi nustumtas į kampą, kad grandinės ošimu ir ratų vėjeliu nepaliestų skaudžios temos, jog dviračio sezonas šiais metais jau baigėsi.

aplinkui geltoni, žali ir raudoni klevo lapai, tiesiog didelė jų gausybė, dėl to jie patys gražiausi ir jų daugiausia. tuom mane ir žavi ruduo – vėjuotas, spalvotas ir lietingas. metų sezonai yra kaip gyvenimas – kiekvienas žingsnis pirmyn suteikia džiaugsmą ir tuo pačiu liūdesį, kaip ir lazda turi 2 galus. laikas teka tik pirmyn, kai tuo tarpu žmogus turi pasirinkimą – pirmyn ir atgal, bet judėjimas pirmyn savyje turi ir judėjimo atgal. visada.

2 komentarai on "ausinukas be dviračio – pageltę klevo lapai mano širdy"


  1. teoriškai tu esi teisus, bet praktiškai reikia šiltų viršutinių drabužių, pilnų pirštinių, kepurės ir visa tai – pinigai bei laikas. pasivėžinimas galimas tik savaitgaliais dienos metu, nes kai saulės nėra, bus šalta, o dar 2-3 savaitgaliai ir bus sniegas. ar verta dėl tiek investuoti? nors norėčiau…

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *