tuoj aš jus patujinsiu

nueitas gyvenimo kelias ir jo suvokimas, žmoguje suformavo „tu“ ir „jūs“ sampratą, kuri ne kiekvienam yra priimtina, nors kiekvienam yra individuali. viso to reiškinio priežastis aš išskirčiau į šias pagrindines, santykinai didžiausias, grupes:

  • auklėjimas – visi mes esame auklėti, nors ir skirtingai, suprantant, kad auklėjimo nebuvimas taip pat yra tam tikra auklėjimo forma. man visada keista išgirsti žmones, į savo tėvus kreipiantis „jūs“ – čia ir pasireiškia auklėjimo ypatumai. man tai skamba kaip patologija, nors kitiems mano pasaulio suvokimas suvokiamas kaip šizofrenija. tokiems „jūs“ išaugę vaikai man asocijuojasi su vaikyste be lėlių ar smėlio dėžės, kaip yra nenormalu yra į seserį ar brolį kreiptis „jūs“ net nepriklausomai nuo situacijos – ar tai būtų vakarienė šeimos rate, ar super-duper iškilmingas ir oficialus vakaras su svarbiais „jūs“ veikėjais, o galvoje sukasi toks pavyzdys: vaikus gi ne gandras atneša, tiesa?
  • branda ir aplinka – ką ir su kuo mes veikiame bręsdami, kokios moralės žmonės mus supa, iš kokių medžiagų statomas žmogaus socialinis pamatas. kas mus supa, tuo mes ir tampame, mėgdžiojame, stengiamės atkartoti ir supanašėti, kas ilgainiui tampa mums įkyria našta, neigiamais refleksais. psichologinis klimatas yra statybinė medžiaga, kuri naudojama tų pamatų statyme.
  • mokslai, studijos ir pripažinimas – ilgi studijų metai, daug ir sunkaus darbo, moksliniai laipsniai ir pasiekimai, pripažinimas ir reikalingumas, pinigai ir dar daugelis kitų rezultatų, kurie balansuoja ant žmogiškumo krašto, ir bent vienam iš jų persisvėrus į vieną pusė, visa grandinė iš paskos ir nutempiama. arogancija, nosies užrietimas, šiurkštumas, nesiskaitymas su žmonėmis – visa tai gali labai greitai ir nepastebimai įvykti.

kad ir koks individas bebūtų, kokias savybes, įgūdžius ar patirtį jis turėtų, tereikia tik pašnekovui, kolegai, draugui ir nepažįstamąjam pasakyti – kreipkitės, prašau, į mane „jūs“, o ne „tu“, ir klausimas bus išspręstas, o problema – negimusi. pašnekovai nėra dievai, jie minčių neskaito, jų auklėjimas yra kitoks ir tai, kas vienam yra įprasta, kitam gali būti nepriimtina, o daugelis mėgsta būti vaiku ir iš to megzti bendravimo, gyvenimo ir darbo problemas, apie tai nepasakant pašnekovui, bet ant jo pilant nepasitenkinimą ar purvą per aplinkinius.

11 komentarų on "tuoj aš jus patujinsiu"


  1. Koks gailestingas pasisakymas šį vakarą 🙂
    Tema aktuali.
    Dažnam ir dažnai turbūt kyla klausimas: ar galiu kreiptis į ją/jį „tu“. Lygiai taip pat dažnai laužome galvą patys dėl atsakymo, per kurią tikrai, manau, niekas neduos, jei tiesiai žviesiai paklausim. Dėl to TU teisus.
    Būna, kad į žmones kreipiamės „jūs“, tačiau perėjus tam tikrą bendravimo etapą, jau norisi „sutujinti“ ir kyla klausimas, ar į ją/jį jau galiu kreiptis „tu“. Atsakymas tinka ir prieš tai buvęs.
    Tad reikia kalbėti. Tiesiai ir šviesiai 🙂

    Atsakyti

  2. ne visi ponai, norintys, kad į juos kreiptųsi „jūs“, yra pajėgūs pašnekovui tai pasakyti – jiems kur kas lengviau kalbėti už akių, o tai nemažai ką apie juos pasako ir ne iš gerosios pusės.

    Atsakyti

  3. Pas mus darbe taip vadinamos organizacijos kultūros dalis visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ir pareigų, sakyti „tu“. Labai palengvina bendravimą.
    Be abejo, yra žmonių į kuriuos vistiek kreipiesi „jūs“ (dažniausiai dėl amžiaus), bet tai išimtys…
    Ir dar. Yra istorijų kai pakeitus darbą žmonės turėjo problemų ir sunkumų kol vėl išmoko sakyti „jūs“ 🙂

    Atsakyti

  4. nematau dideles problemos. Visiems nepazistamiems ar mazai pazistamies sakau Jus. Jeigu pats zmogus pasisako, kad jam maloniau girdeti Tu, stengiuosi sakyti Tu, nors save perlauzti reikia. Laikausi principo geriau buti perdem mandagiu, negu familiariu.

    Atsakyti

Komentuoti: Dalius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.