minčių srautas #3

važiuoju traukiniu ir matau, kaip toliau horizonte lygiagrečiai važiuoja automobilis, vienodu tempu ir vienodu atstumu nuo manęs. prisimenu matematikos nesusikertančių lygiagrečių aksioma, gyvenimo lygiagretės, kurios niekada nesusikirs. šiandien mane apėmė jausmas, kad aš ir internetinis dienoraštis nebeesame kartu, esame šalia, nors dar žvilgsiu aprėpiami ir judantys vienodu tempu ir vienodu atstumu. keistai nesmagu ir nejauku. tas jausmas atėjo iš karto, staiga, šaltame ore laukiant savo autobuso, kurio langas murzinas, aptaškytas ir apledėjęs, savotiškas lygiagrečių filtras. dabar žiema ir lygiagretės čiuožia viena šalia kitos, dažniausiai jau esamomis vėžėmis ir į šonus neklysta, kojos nesipina ir mes negriūvame. ne visi keliai yra tiesūs ir lygumomis, o žiema pas mumis taip pat neamžina. gal negerai gyventi slidžių pasaulyje, bet šešėlio atsisakyti aš taip pat negaliu, jis mane persekioja, paprašo išmušti bilietėlį, užlipdamas ant kojos ir taip apie save primindamas. aš žinau, jis iš lygiagrečių pasaulio, stengiantis laikytis atokiau, nors aš visada jaučiu jo šnopavimą man į nugarą. ir aš jaučiuosi geriau, nes aš esu pirmas, greitesnis – pirmas kritimui nuo uolos. aš nesuprantu, ar aš esu toks greitas. ar tie kiti tokie lėti, tie, kur nesusikertantys. aš atsimerkiu, ir atstumas jau padidėjęs, o tempas toks pat. nesuprantu šio dėsnio ir nenoriu jo, todėl ir rašau, kad greičiau apie jį pami(r)ščiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *