minčių srautas #5

prisimenu savo žodžius „sava mirtimi mes vis tiek nemirsime“, tai šiandien mano nuomonė pakito. matyt, kad mirsime ir tai yra tik laiko klausimas. nesinori apie tai nei kalbėti, nei galvoti, bet taip yra. kiekviena tabletė sutrumpina mano gyvastį joms žinomu valandų skaičiumi, o nors su manimi apie tai kalbėti niekas nenori. tylus vaistas, lėtinis poveikis. diagnozei po vieną kompensuojamą tabletę, kuri nekompensuoja numatyto gyventi termino, kuri mums yra tik motyvas, melo forma nebūtoms dienoms ištrinti. tai jau rutina, kaip vakarinis ir rytinis ritualas vonioje prie veidrodžio, žiūrint į save ir nematant pokyčių. nėra ko jų matyti, kai kitai tai puikiai pastebi. kas dešimtmetį tik pagalvoji, kad nebedaug tų metų ir beliko, bet ramini save, kad jų pakankamai. deja, bet taip nėra. tokiais atvejais susimastai, parymai prie savo minčių, kad iš tiesų mes nagais ir kanopomis kabinamės į gyvenimą, nors oficiali mūsų versija yra kita, nes mes išdidūs ir arogantiški. o taip. mokslininkai nerimsta ginčuose, kad yra ir kita gyvenimo erdvė, keturmatė – man tai yra akivaizdu: x, y, z ir melas.

5 komentarai on "minčių srautas #5"


  1. Pirma pagalvojau, kad tau mirtina liga. Po to pagalvojau, kad gimtadienis. Galiausiai manau, kad šiaip liūdesys ir nemiga užplūdo.

    Kuris variantas teisingas? 🙂

    Ateik pas mane į blogą, susirask skirelį Apie. Rasi atsakyma į klausimą, kodėl vis tik gyvenimas yra nuostabus 🙂

    Saldžių sapnų 😉

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.