tarybinės žiemos dvelksmas

pusnys prie lekučio, kai įkrenti iki pažastų ir bandai nešdintis lauk. vaikų būrys tamsoje ant kalnų, brūžinantis storas odines kuprines ir kurių ateina tėveliai ieškoti. dabar mes nebe vaikai ir ne kartu, o atskirai. mūsų vaikystė pamiršta, o ledo rutulys ant užšalusio karosiukų ežero jau nebėra mūsų interesus siejantis kriterijus.

menu tas vėjuotas sniegingas dienas, kai artimieji tamsyje mane vežiodavo rogutėse ir visi tada buvo jauni, sveiki ir laimingi. ir gyvi. man linksma būdavo stebėti dideles tarybinės sniego valymo mašinas, kurios valydavo retai važiuojamus kelius ir kiemus, kad nebūtų sutrikdytas tarybinių pėsčiųjų srautas.

grįžti namo ir tekinas leidiesi prie lango, prie špižinio radiatoriaus, kad galėčiau žiūrėti pro langą į snaiges ir rogutes – visos pramogos atvyko į kiemą.

tokios mintys su šiukšlių maišu krypuojant link konteinerio.

8 komentarai on "tarybinės žiemos dvelksmas"


  1. Skruostai raudoni nuo salcio ir karscio vienu metu, kelnes aplipusios sniego gumuliukais, batuose sniego tiek, kad sniego gniuztes gali lipdyti, o tas sniego skanumas… 🙂

    Atsakyti

Komentuoti: bbzn Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.