prie sienelės #3: švyturio vienuoliai

vilniuje neįmanoma nepastebėti viso miesto apšikto švyturio naujojo šviesaus alaus „adler bock“ reklamomis su vienuolių personažais. keista, bet žodynas žodį „bock“ verčia kaip „stiprus tamsus alus“. pagirtina, kad vienuoliai nuo seno žinojo, kad ne kefyrą reikia gerti, o alų, bet 7,0 stiprumo (grimbergenas net mažiau „sveria“) gal kiek per žiauru mokant 2,89 +0,25 lt už butelį, kurių 2 vnt. įsigijau norfoje (o taip, aš ten lankausi, nes jie prie viso to dar prekiauja bulka, duona ir pienu). pirmasis jausmas po pirmųjų gurkšnių – senai ragautas tarybinis alus, kurio modelio niekaip neprisimenu ir tas jausmas neapleido net po 2-jų butelių šio alaus. „kabina“ šis alus gerai, vis tik 7,0 laipsnių šilumos, nors stiprumas nėra labai juntamas, tik nerimas po pirmojo butelio atkreipė mano dėmesį į skaičius ant etiketės.

skonis man priminė karamelę, kuri pati iš savęs nėra lengva. po 2-jų alaus mano konsistencija jau buvo neblaivi. trys su viršum lito už laipsniškai bomžišką (spell checker’is siūlo – bohemišką) alų, kuris nėra lengvas ir kurio daug nepriragausi, nėra mano pačiausias pasirinkimas, o tokia didelė reklamos kampanija tikrai nepigiam ir juo labiau, stipriam, alui man atrodo keista, nes daugeliui alaus mėgėjų, kurie gali leisti tiek už alų mokėti, didelis stiprumas nėra priimtinas, todėl manyti, kad nemaža dalis persiorientuos prie švyturio adler bock alaus, man atrodo utopinė. tiesa, man dar užkliuvo juoda etiketė šviesiam alui – kaip minimum neįprasta.

pabandyti pabandžiau, daugiau bandyti nebandysiu.

7 komentarai on "prie sienelės #3: švyturio vienuoliai"


  1. 1) alus ne naujas. Buvo jis jau prieš kelis metus. Tik jis proginis, ir tada ir dabar jį tik žiemai atgaivino.
    2) ankstesnė versija kažkaip labiau patiko. Bet gal čia dėl to kad pastaruoju metu aš prie natūralios fermentacijos persimečiau, o visi sintetiniai šiaip nebepatinka.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *