išvažiuoti

aha, paimti, net nekvaršinus galvos dėl nesukrautų daiktų, transcendentaliai (tingiu guglint ar teisingai parašiau) ir išvažiuot. nusišikti ant visų, padėti visus skersus, pailgus, ir šiaip, numesti jungą, padžiauti pautus ir autus (kam ko gaila), išvažiuoti, išeiti, ir nusispjaut ar užrakinai duris. praeiti pro savo auto moto kaip pro svetimą. įsėsti ne  į tą troleibusą, važinėtis neaiškiomis kryptimis, stebėti bomžus amoniakinius. drįsti žiūrėti į akis ir po sijonais. lupti atplyšusius sėdynių apvalkalus, pūsti dvasią ant apšalusio lango, gal net palaižyti.

ne, nelaižyti. ir tikrai niekur nevažiuoti. sėdėti ir dejuoti. tikėti dievuliukais, horoskopais, mokyklinėm meilėm, krokodilo ašarom, feromonais ir kitais monais.

man patinka tie kartiniai, savotiški, skausmo priepuoliai – tokie jautrūs, meniški, neišsiveržiantys lauk. ilgai teko dirbti, kad juos užsitarnaučiau – atskleisčiau didelę paslaptį, kaip viską užgniaužti. kai skauda minioje, o tu šypsaisi, nes tiesiog nenori, jog visi tavimi dirbtinai rūpintųsi, dirbtinai keltų nuotaiką lyg kišdami nešvarias lėkštes dar nespėjus išgaruoti buvusių svečių kvapui namuose.

geriausia tylėti, kad neišvirpintum tos ramybės apie save, kad tas nereikalingas žodis nesukeltų bangos lygaus vandens paviršiuje.

tai ne užsisklendimas. tai suvokimas. subrendimas. laikas tam, kam laikas ne visada ateina.

mano namuose nekvepia, bet ne todėl, jog čia tvyro blogas kvapas. mano namuose nekvepia, nes aš dar neleidžiu jiems kvepėti. nes galbūt tai dar nėra mano namai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *