pavasarinis kataras

“viskas, kas mūsų nenugali, mus sustiprina”.

taip spardo suspardo tą širdies džiugesį, išbado jam akis, nupjauna liežuvį, į burną pripila žvyro, ištepa kūną degutu ir paleidžia basą į Rygą.

vaikšto aklas džiugesys. kur jam dėtis?

………………………………………………….

norėčiau su Tavim išgerti vyno, taip paprastai. norėčiau Tau viską papasakoti, ko kartais nedrįstu net galvoje nupiešti. tačiau milijoną kartų labiau norėčiau, jog viską suprastum, nesmerktum, ir vis dar norėtum apkabinti.

ir kad nereiktų ryte slepiantis pabėgti.

pasiimk mane su savim.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.