troezija

toj mėlynoj tirštybėj, į kurią tirpsta mano

akių dugnai, kurią veržias paliest uoslės jautrumas,

joje auginami vaisiai patys saldžiausi..

šiame sode darbuojasi akli pasmerktieji,

prasikaltę, todėl nebemylintys.

drebančiom rankom jie raško malones.

aš taip stebiu juos jau tūkstančius metų,

pavargęs svajot ar ragauti, nesitikintis

duoti, nei gauti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.