suvalkietija

nepatinka, kai liepia kažką daryt, kas prieštarauja mano asmeninėms nuostatoms, bet tu privalai tą daryt, nes tas, kuris tave verčia, yra milijoną kartų „aukštesnis“  – tuomet darai ir širdis tuščia tuščia, o padaręs bėgi toli toli. baisu paprieštarauti ir pareikšti savo nuomonę – taip nepasielgus dvigubai daugiau save smerki ir laidoji.

dar nepatinka, kai tave nori papirkti – galbūt pagyrimais, materialumu (šitas mažiausiai nepatinka), jie, vampyrai, jaučia, kam mažiausiai gali atsispirti, ir tuo naudojasi –  traukia tave link savęs, kol surenka į saują visas virvutes ir tampo tampo tampo.

žinoma, laikas gydo visas žaizdas, bet kartais užtenka žodžio, gesto, kad viskas išlystų vulkano karščiu – skausmas primena kažką, ką galbūt kažkada galėjai daryti visiškai kitaip, ir, galbūt, dabar tavo aura švytėtų ryškiai violetine spalva.

ir gaila, o tą liūdesį veji tolyn  – bet kartais išlenda – nei kur dėtis.

šiandien jau nejuokinga. ir net garsiai nejuokinga. labai tingiu naują sakinį pradėti iš didžiosios raidės. ir tas tingėjimas mane erzina. rašau, o ta įkyri mintis, lyg uodas naktį – mane erzina. erzina sakau.

kartais ir aš galvoju, ar esu geras žmogus, gera dukra, draugė. kartais taip smarkiai prisigalvoju, kad imu aukoti save, leidžiuosi plėšoma ir mėtoma, o tada tyliai barbinu kažkam į langus, bet darau tai taip tyliai, iš anksto žinodama, kad niekas nepasikeis.

daužyt stiklus?

——————————————————

labanakt, ir – gerų karmų ir aurų, mielieji!

Komentarų: 1 on "suvalkietija"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *