bažnytinė dantų pasta iš ryto

smerkdami kitus, kurie nėra tokie kaip mes ir pusbalsiu juos kvailiname rodydami į juos pirštais. kad ir kaip begalvotum, atrodai unikalus ir be galo protingas, todėl jautiesi nepakartojamas. stovėjimas ant pakylos suteikia išdidumo, todėl drąsiai galima šaipytis ir kitus niekinti. aš nežinau, ar vatikane iš balkono kalbą sakantis popiežius, stovi nuogu pimpalu, bet kad šika visiems ant smegenų, tai labai panašu. natūralus žmonijos bruožas brautis ant pjedestalo ir stengtis įkvėpti savo tiesas.

iki šiol aš nesuprantu tų, kurie ryte atsikėlę eina valytis dantų ir pusryčiauti. niekada jų to neklausiau, nes jaučiu, kad jų atsakymo aš nesuprasiu. aš ir dabar manau, kad kiaulės dantų nevalo, tik pasikeitė mano požiūris į situaciją. gyvenant stereotipų pasaulyje man savas šūdas smirda, nors pranašu aš būti nenoriu. įtaiga, įtikinėjimas, įpročiai neturi būti pragmatiniais argumentais, bet pakalbėkime apie tai, kai išsivalysiu dantis ir papusryčiausiu.

po maisto man visada sunku dantų pasta valytis dantis, nes taip aš prarandu pusę maisto teikiamo malonumo – skonio burnoje, kurį dabar labai nedaug kompensuoja higieninis burnos skalavimo skystis. nesidomiu aš kitų tiesa, o pedagogu aš būti nenoriu. dantis valausi. rytais nepusryčiauju, o ryte sutikti žmonės su maistu tarpdančiuose, dešros kvapu iš burnos ir dantų šepetėliu su dantų pasta kišenėje, man primena bažnyčią ir studijų metą. įvairiaprasmiškai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *