pagirios gyvai

ne rytas yra blogiausia, o tas momentas, kai nustoji gerti bet miegoti dar neini. su amžiumi manyje atsirado vidinės pertvaros, lyg labirintas pelei, kurios blokuoja neprotingas mano momentines užgaidas. kadaise dar pusiau neatmenamais laikais, kai turėjau sočiai laiko neturėdamas jo kur leisti, vysčiau žalingus įpročius. gerai nepamenu to blaivaus epizodo detalių, bet lakti iki negalėjimo ir kitą visą dieną geriausiu atveju pramiegoti, blogiausiu pamiegoti bevemiant, mane nustojo džiuginti. tai buvo pirmasis barjeras kažkuriam neuronų latakui smegenyse blokuoti. rytais aš sau dėkoju už tai, kad žinau savo ribas ir galimybes, o išimčių lyg ir nepamenu, tik būdavo gal koks 20% daugiau viršutinės ribos, bet ne komos būsena.

ir dabar aš suvartoju savo mažėjantį nominalą ir einu ilsėtis, nes kitaip nesigauna. matematika paprasta – arba mėgaujiesi ilgiau, arba greičiau susikratęs einu miegoti. su laiku tų argumentų priviso gyvas velnias: rytoj į darbą, šiandien pirmadienis arba sekmadienis, gaila sugadintos savaitgalio dienos.  grįžtant prie minties, būna kad pusgirtis dar sėdžiu ir vakaroju, bet po kurio laiko jaučiu, kad pradedu garuoti. keisčiausia man tai, kad prieš garavimą mano savijauta būna gera, kas nereiškia kad linksma, bet jaučiuosi žvalus ir gyvas. garavimas mane migdo, taip pat prisideda ir vėlyvo vakaro (ankstyvo ryto) faktorius. toks pošlykštis reikalas, nes savo suvartojęs, o daugiadienėms aš abejingas. gyvos pagirios mane džiovina. kažkiek nusnaudus galva nesopa, bet tas išbrinkimas yra sunkus ir visai dienai, kurio norint atsikratyti tenka ropoti ir vėl miegoti. sušikta diena, nieko doro nenuveikta, nebent rytinės pagirios darbe su grikių koše.

2 komentarai on "pagirios gyvai"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *