211 km: šiauliai plačiau

sekmadieninis gero oro važiavimas po šiaurės lietuvą įvyko ir kaip visada – važiavau vienas. prisimenant praeitų metų važiavimą, šį kartą buvo užgriebtas didesnis langas, o ir technika buvo labiau didesniems atstumams pritaikyta. kitas inventorius panašus kaip visada – šalmas, akiniai, pilna dviračio gertuvė, 1.5 litro negazuoto mineralinio vandens dviratininko marškinėlių kišenėje, keletas hematogeno batonėlių, šiek tiek grynųjų pinigų ir dviratininko pompa su kameros remonto komplektu. ir žinoma – mobilusis telefonas su muzika ausinėse.

startavau 10:00 val. iš šiaulių miesto, medelyno mikrorajono, ir pajudėjau akmenės kryptimis. oras buvo geras, švietė saulė, termometras rodė 18-a laipsnių šilumos ir nesimatė jokių piktų debesų užuominų. šio kelio danga labai gera. asfaltas lyg ledas, be lopų ir be duobių ir ganėtinai platus. mažas automobilių srautas ir dažnos, vidutiniškai kas 10 km, gyvenvietės, važiuoti šią atkarpą teikė didelį malonumą. nors automobilių čia buvo nedaug, bet kone visi lenkdami mane kaip ir priklauso rodė posūkius. 50 km atstumas iki naujosios akmenės neprailgo, nuo kurios iki akmenės buvo visiškai nebetoli. kelyje nuo naujosios akmenės iki akmenės, apie 20 km, buvo dar mažiau automobilių judėjimo, o įsidienojęs oras temperatūrą kilstelėjo iki 26-ių laipsnių šilumos.

pačią akmenė apvažiavau esančiu aplinkkeliu, nors važiuodamas per patį miestelį būčiau sutaupęs keletą kilometrų. važiavau pro ventos gyvenvietę, kuriuose nuriedėjau mažeikių, o ne kuršėnų, kryptimi.

mažeikiuose padariau pertraukėlę, o dviračio spidometras rodė 104.4 nuvažiuotus kilometrus vidutiniu 34.2 km/val. greičiu tam sugaišus 3:03 val. nuo čia kelias iki sedos, ~25 km, buvo jau kitoks – ženkliai didesnis automobilių srautas ir minimalus kelio plotis, nors pati kelio dangos dar buvo gera. nuo sedos posūkis telšių link ir tie patys 25 km mane visiškai nuvarė nuo kojų. 90-ies laipsnių pasisukimas mane pastatė tiesiai priešais vėją, o visa ši kelio danga buvo ką tik supilta ir nespėta suvažinėti skalda, kuri be nemažo priešpriešinio vėjo, dar labiau lėtino mano važiavimo tempą ir sunkė likusias jėgas. per šią atkarpą vidutinį kelionės greitį numušiau net iki 33 km/val. visą šia atkarpą svajojau gyventi telšiuose kaip galutinėje maršruto stotelėje, nes šioje atkarpoje išliejau daug prakaito.

telšių miesto lentelė buvo tikras išsigelbėjimas, o į šalia kelio esančią kavinę užsukau pasistiprinti, nes nuo hematogenų širdis buvo apsalusi ir norėjosi karštos sriubos ir maisto. diena pasirodė esantis visai karšta ir vietomis ant dviračio džiuvau net esant 32-iems laipsniams saulės, kas dar labiau skatino į skrandį įlieti šiltos sriubos porciją. mano pasirinkimas buvo barščiai ir makaronai, kaip angliavandenių šaltinis. pasėdėjus, pailsėjus ir atsipūtus dar laukė jau nebemieli 70 km iki šiaulių, iš kurių 45 iki kuršėnų.

telšiai-kuršėnai-šiauliai buvo pats nemaloniausias šios kelionės laikas. visoje distancijoje jokio miestelio ar gyvenvietės, vaizdai visur vienodai nuobodūs, kelias tiesus kalnuotas, automobilių eismas beprotiškas, o aplinkui be pievų ir medžių daugiau nėra į ką pažiūrėti – labai nepatiko. nors praeitais metais šiuo keliu važiavau tik 50 km, kaip dabar prisimenu tą įkyrią monotoniją ir priešpriešinį vėją. 30 km nuo telšių visiškai nebuvo motyvacijos, o vėjas, kaip ir automobilių srautas, buvo didelis. vietomis myniau iš viso tik 20 km/val. greičiu, nes viskas buvo įgrisę – vėjas, spaudžiantys batai, nutrintas užpakalis, tirpstanti ranka, pavargusios kojos, nuobodūs vaizdai ir ir į šoną bloškiantys automobilių eismo gūsiai. iki kuršėnų likus gerai dešimčiai kilometrų suėmiau save į rankas ir iki miestelio sugebėjau laikyti šiek tiek virš 30 km/val. greitį su ta mintimi, kad iki šiaulių bus vienas juokas – 25 km. pertraukėlė kuršėnų statoil degalinėje ir atsigaivinimas skysčiais įkvėpė manyje jėgų kuo greičiau judėti namo, į šiaulius. atkarpoje kuršėnai-šiauliai, kuri buvo vienodai nuobodi kaip telšiai-kuršėnai, išlaikiau gerą važiavimo tempą, o šiek tiek jau žinomi posūkiai informavo apie artimą kelionės pabaigą.

užlipus ant šiaulių aplinkkelio viaduko manęs laukė daugių-daugiausiai 5 km, bet šią atkarpą aš gavau tokio lietaus, kad kabinau kiek tik kojos laiko. lyjant aš jaučiau, kaip sūrus mano prakaitas teka aplinkui, o į vietą parsiradau kiaurai šlapias, bet atsigaivinęs.

be atkarpos telšiai-šiauliai ši kelionė-žvalgyba man labai patiko. ant dviračio prasėdėjau 6:51 val. ir vidutiniu 31,2 km/val. greičiu nuvažiavau 211.4 km.

15 komentarų on "211 km: šiauliai plačiau"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *