kaip ilgai tie patys veidai?

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *