ruduo ir jo nejuntami požymiai

kaitinant aukštai saulei, automobilyje įsijungus oro kondicionierių tinkamai komforto temperatūrai palaikyti, languose atsiranda ir dingsta pakelės miško gėrybių prekiautojai, didinantys apetitą ir generuojantys saldžius varškės ir mėlynių desertų vaizdinius. grįžimas namo jau lydimas grybų krepšių, kurie asocijuojasi su tuo geru grybavimo laiku, šviežiu oru ir buvimu gamtoje.

trumpoms rankovėms dar gulint ant lovos krašto, rytinis takelis link sausakimšo visuomeninio transporto purškiant praskydusiam ir kiauram visą dangų apimančiam debesiui, nejučiomis susimastai, kad ruduo eina į pabaigą ir reikia galvoti apie šiltą avalynę. kai šiugždantys sodriai įvairiaspalviai lapai semia kojas, o akys danguje lydi išskrendančių paukščių virtines, ranką kišenėje jau šildo šiemetinis kaštonas.

myliu rudenį, trumpiausią metų sezoną, ir vėsiame ore tvyrančią nostalgiją.

5 komentarai on "ruduo ir jo nejuntami požymiai"


  1. vakarai, kai saulė šviečia, bet jau drėgmė ir vėsuma į plaučius lenda, nors saulės zuikiai ir ant nosies šokinėja. kai valytuvai brūžina priekinį stiklą, ir su tamsa grįžti po darbo, žinai, kaip bus smagu išgerti karštos arbatos, iš aukštai žiūrint į apsimyžusį ir skubantį miestą. net rūkyti tada užsinoriu – kad balkone pastovėti susisupusi į chalatą galėčiau.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.