pro šoną, pro šalį

mes ir mums deda pro šoną. tikrai, ir taip visą gyvenimą. tiesa, tai kartais būna visai malonu pabūti pliušine arklio galva ant koto, bet ta veidmainystė turi liepto galą. egzistavimo galą turi ir visos upės, įtekančios į kitus vandenis, nes ir joms dedama pro šoną, kaip kruoja deda pakruojui pro šoną, ar panevėžiui nevėžis.

pakruojo dvaras yra gražus ir sutvarkytas, bet vis lieku apdėtas neįamžinęs šio komplekso. aplinkybės.

važiuojant kelio pro šalį bėga balti ir geltoni kelio stulpeliai, net ir nudobtas gyvūnas ar pervažiuotas ežys, iškruvinęs dalį kelio, lekia pro šonus ir nebegrįžta. aš nestoju, mes nestojame, nes sustojimo nėra, mes tik galime lėtinti savo tempą – raiši ir nusiminę vėlinių išvakarėse. didelė arba maža viltis pulsuoja, audrina vandenį ir kelia bangas, neįvertindama bebrų pastatytų užtvankų. bebriena man nepatiko, kraujuota mėsa. vėlinės.

4 komentarai on "pro šoną, pro šalį"



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *